monètos (< lot.), nustatytos formos, masės ir vertės metalo lydiniai, įteisinti kaip pinigų apyvartos priemonė. Pavadinimo kilmė siejama su senovės Romos deivės Junonos vienu iš vardų Junona Moneta. Kapitolijaus kalvoje įkurtoje jos šventykloje buvo kaldinami metaliniai pinigai.
Manoma, pirmosios antikinės monetos atsirado 7 a. pr. Kr. Lidijoje. Čia monetos kaldintos iš elektrumo – aukso ir sidabro lydinio. Vėliau monetos pradėtos kaldinti graikų kolonijose Mažojoje Azijoje – Efese, Milete ir kitur. Nuo 6 a. pr. Kr. vidurio monetų kaldinimo tradicijas tęsė Atėnai, Korintas, kitos Graikijos sritys. Monetų kaldinimas rodė politinį, ūkinį ir ekonominį savarankiškumą. Išplito graikų sukurtos pinigų sistemos (žinomiausios – Atikos, Mileto, Korinto, Lidijos), t. p. monetų nominalų, vadinamų drachmomis, obolais ir jų dalimis, seka. Kaldintos sidabrinės, rečiau auksinės įvairių nominalų monetos. Didžiųjų nominalų (daugiau kaip trijų drachmų) sidabrinės monetos dažniausiai būdavo naudojamos tarptautinės prekybos atsiskaitymams.
Lidijos karaliaus Alijato 1/3 statero (elektrumas; 620–563 pr. Kr.)
Agripos (63–12 pr. Kr.) sestercija (skersmuo 28,5 mm; Lietuvos banko muziejus)
Foko (602–610) solidas (skersmuo 21 mm; Lietuvos banko muziejus)
Veikiama graikų civilizacijos atsirado romėniškoji pinigų sistema. Senovės Romoje monetos žinomos nuo 4 a. pr. Kr. antros pusės. Iš pradžių įvairios masės netaisyklingos formos monetos buvo liejamos iš bronzos arba vario. Vėliau atsirado monetų su įvairiais skiriamaisiais ženklais, piešiniais. Buvo liejamos įvairių nominalų monetos (asas, dupondijus ir kitos). Nuo 3 a. pr. Kr. monetos Romoje kaldinamos (kalybai pradėta naudoti ne tik sidabras, bet ir auksas). Per Antrąjį pūnų karą (218–201) pradėti kaldinti sidabriniai denarai tapo viena pagrindinių Romos respublikos monetų. Valdant Julijui Cezariui kaldinti auksiniai aureusai (1 aureusas lygus 25 denarams), 4 a. pr. Kr. juos pakeitė solidai. Romos monetos išplito ir keltų gyvenamosiose teritorijose. Čia randamų ir romėniškų monetų imitacijų aptinkama toli už Romos imperijos ribų. Pirmosios romėniškos monetos (sestercijos, denarai) pirmaisiais amžiais po Kristaus prekybos keliais pateko ir į Lietuvos teritoriją.
Žlugus Romos imperijai (476) antikinių monetų kaldinimo tradicijas perėmė Bizantijos imperija. Žymiausios pinigų reformos vyko valdant imperatoriams Anastazijui ir Justinianui. Monetose pradėta žymėti datas, nominalą. Iki 10 a. Bizantijos monetose įrašai daryti lotynų kalba.
Vladislovo III Varniečio dukatas (skersmuo 21,2 mm; Lietuvos banko muziejus)
Kristijono I (Danija) 1615 markė (skersmuo 30 mm; Lietuvos banko muziejus)
Dėl Bizantijos įtakos monetos pradėtos kaldinti Bulgarijoje ir Kijevo Rusioje. Buvusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje susikūrusiose barbarų valstybėse buvo kaldinami auksiniai solidai, paplito jų dalys: semisai (0,5 solido), tremisai (0,3 solido). Nuo Karolio Didžiojo pinigų reformos (768–814) vietoj auksinių monetų kaldinamos sidabrinės. Denarai tapo bene vieninteliu nominalu. Monetų sistemos pagrindas – romėniškas svaras, iš jo kaldinta 20 solidų arba 240 denarų. 10 a. ypač daug kaldinta anglosaksų denarų; jų kaldinimas išplito Skandinavijoje, Vidurio Europoje – Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. 12 a. pradžioje Vokietijoje, vėliau Danijoje, Švedijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitur pradėti kaldinti brakteatai. 12 a. pabaigoje Genujoje pasirodė vadinamieji storieji denarai (lotynų k. denarii grossi), kurie prilygo keturiems denarams.
Vokiečių ordino brakteatas, 14–15 a. (skersmuo 15 mm; Lietuvos banko muziejus)
1266 Tours’e (Prancūzija) pradėta kaldinti sidabrines monetas – grašius; (1 grašis lygus dvylikai denarų). Juos netrukus imta kaldinti Vokietijoje, Italijoje, Anglijoje. Su denarais paplitę grašiai buvo skirti tarptautinei prekybai, stambiems atsiskaitymams. Nuo 1300 grašius pradėjo kaldinti ir Čekija. Valdant Vaclovui II (1278–1305) Kutná Horos kalykloje pradėti kaldinti Prahos grašiai išplito ir kitose šalyse, 14–15 a. tapo pagrindine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų sistemos moneta. Iki 16 a. vidurio grašiai buvo kaldinami daugelyje Vakarų Europos valstybių.
Jono Kazimiero pusė 1665 dukato (skersmuo 15,8 mm; Lietuvos banko muziejus)
Frydricho Vilhelmo šeštokas (skersmuo 15 mm; Lietuvos banko muziejus)
1252 Florencijoje pradėta kaldinti 3,53 g masės auksines monetas, vadinamuosius florenus, Vokietijoje vadintus guldenais. Nuo 1284 iki 18 a. pabaigos auksinės monetos (dukatai) kaldinti ir Venecijoje, nuo 1325 – Vengrijoje, kiek vėliau – Lenkijoje. Pirmosios lietuviškos auksinės monetos pradėtos kaldinti 1547, valdant Žygimantui Augustui.
Dabartinėse Vokietijos, Čekijos, Vengrijos teritorijose atradus didelius sidabro telkinius, 15 a. pabaigoje pradėtos kaldinti stambios sidabrinės monetos – taleriai. Jie buvo kaldinami Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje (Etiopija), Lotynų Amerikoje (Bolivija, Meksika, Peru). Nuo 16 a. antros pusės taleriai kaldinti Lenkijoje ir Lietuvoje. Kaldintos ir mažesnio nominalo monetos: auksinai, ortai, šeštokai ir kitos. Smulkesniems atsiskaitymams kaldinta daug varinių pinigų, jų vertė nebuvo siejama su tauriųjų metalų kiekiu.
Nasro ibn Achmedo dirhemas, 914 po Kr. (skersmuo 30 mm; Lietuvos banko muziejus)
Rudolfo II 1604 Hallės 2 taleriai (skersmuo 46 mm; Lietuvos banko muziejus)
Arabų kalifate nuo 7 a. pabaigos kaldinti aukštos kokybės dirhemai išplito ne tik kalifate, bet ir Indijoje. 9 a. pradžioje–10 a. viduryje dirhemų lobių randama Europoje, t. p. Lietuvoje. Arabų kraštuose mažėjant sidabro ištekliams 11 a. pradėta kaldinti bilonines ir varines monetas.
Kinijoje monetos iš bronzos su kvadratine skyle per vidurį pradėtos gaminti (lietos, vėliau – kaltos) nuo 11 a. prieš Kristų. Tokios formos monetos paplito gretimose valstybėse (Japonija, Korėja, Vietnamas) ir buvo kaldinamos iki pat 20 a. pradžios. Japonijoje monetos buvo liejamos 8–10 a. po Kr., vėliau dėl vario trūkumo jų gamyba nutrūko (buvo naudojami Kinijos pinigai). 16 a. pabaigoje–19 a. antroje pusėje monetos lietos pagal Kinijos pavyzdį, nuo 1867 kaldintos. 1870 įvesta europinė monetų sistema (1 jena, lygi 100 senų) pakeitė sudėtingą Edo laikotarpio piniginę sistemą. Indijoje pirmos monetos, manoma, buvo nukaldintos apie 4 a. prieš Kristų. Tam naudotas iš prekybos su Roma Indijos valdovų gaunamas auksas. 19 a. pabaigoje buvo nutraukta provincijų monetų kalyba, įvesta rupija, susieta su Didžiosios Britanijos svaru.
2001 Europos Sąjungoje įvestas euras pakeitė nacionalines valiutas ir tarpbankiniams atsiskaitymams naudotą ekiu. 2023 eurą buvo įsivedusios: Airija, Austrija, Belgija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Vokietija. Eurą naudoja ne Europos Sąjungos ir oficialios euro zonos šalys: Juodkalnija, Monakas, San Marinas, Vatikanas. Neoficialiai eurą įvedė ne Europos Sąjungos ir ne eurozonos šalys Andora ir Kosovas. Apyvartoje yra 1, 2, 5, 10, 20, 50 euro centų, 1, 2 eurų monetos.
Lidijos karaliaus Alijato 1/3 statero (aversas, elektrumas; 620–563 pr. Kr.)
L: Roman Coins From the Earliest Times to the Fall of the Western Empire Northampton 1967; A. Hlinka, P. Radomĕrský Peníze, poklady, padĕlky Praha 1975; Die Münzen der Welt. Ein Handbuch über 2500 Jahre Geld‑ und Kulturgeschichte Freiburg im Breisgau 1981; S. Suchodolski Moneta i obrót pieniężny w Europie Zachodniej Wrocław [etc.] 1982; Em. Nohejlová‑Prátová Základy numismatiky Praha 1986; M. Salamon Mennictwo Bizantynskie Kraków 1987; R. Kiersnowski Moneta w kulturze wieków średnich Warszawa 1988; V. Potin Monety. Klady. Kolekcii. Očerki numizmatiki Sankt-Peterburg 1992.
2998