monètų kalỹklos, monètų rmai, pinig kalỹklos, įmonės, gaminančios monetas, valstybinius apdovanojimus, kitus metalinius gaminius (ženklus, medalius, spaudus).
Pirmosios kalyklos
Pirmosios monetų kalyklos atsirado Lidijoje 7 amžiuje prieš Kristų. 6–5 amžiuje prieš Kristų monetų kalyklų įkurta Graikijos miestuose, 4–3 amžiuje prieš Kristų – Romoje, 7 amžiuje po Kristaus – Britų salose, 9–10 amžiuje – Skandinavijoje, 10–11 amžiuje – Europoje (Čekijoje apie 950, Lenkijoje apie 980, Vengrijoje apie 1000). Priklausė valdovui, feodalinėms valdoms, savivaldžioms teritorijoms (vienuolynams, laisviesiems miestams). 13 amžiuje vien Prancūzijoje veikė daugiau kaip 50 monetų kalyklų. Apie 16 amžių monetų kalybą monopolizavo valstybė. 16 amžiuje Ispanijos kolonijose Pietų Amerikoje ir Meksikoje įsteigtos pirmosios monetų kalyklos išgautiems tauriesiems metalams perdirbti. Monetose kartais dedami monetų kalyklų ženklai, dažniausiai raidės, rečiau grafiniai simboliai, senose monetose būna kalyklų laikytojų, spaudų raižytojų inicialų arba ženklų. Iki 16 amžiaus monetos buvo kaldinamos rankiniu būdu, nuo 16 amžiaus – valcuojamos (valcavimas), nuo 19 amžiaus – kaldinamos automatiniais presais.
Jungtinių Amerikos Valstijų monetų rūmų kalykla Filadelfijoje (veikia nuo 1793)
Daugelis šiuolaikinių valstybių turi po vieną kalyklą (Didžioji Britanija – dvi, Jungtinės Amerikos Valstijos – septynias). Kartais valstybinėse monetų kalyklose kaldinamos kitų valstybių monetos be monetų regalijos savininko sutikimo (efraimka), kontrasignuojamos monetos (kontrasignatas) arba steigiamos privačios monetų kalyklos, kaldinančios falsifikatus (falsifikatas).
Kalyklos Lietuvoje
Lietuvos teritorijoje pirmosios monetų kalyklos pradėjo veikti po Lietuvos krikšto. Vilniaus monetų kalykla žinoma nuo 1489, veikė dabartinėje Vokiečių gatvėje, nuo 16 amžiaus iki 1666 (su pertrauka 1655–1661) – Valdovų rūmuose. Vėliau veikė dvi – sidabro ir aukso monetų – Vilniaus monetų kalyklos. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei skirtas monetas 16–17 amžiuje kaldino Kauno monetų kalykla, Lietuvos Brastos monetų kalykla, Malborko monetų kalykla, Olyvos monetų kalykla, Tykocino pinigų kalykla, Ujazdowo pinigų kalykla. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais monetų kalyklos priklausė valdovui. Kalyklai vadovavo didžiojo kunigaikščio skiriamas valdytojas. Kalykloje dar dirbo raštininkas (ėjo apskaitininko, sandėlininko, tiekėjo ir kasininko pareigas), pinigų meistras (atsakė už monetų kalybą), prabuotojas, spaudų raižytojas, balintojas, taip pat kalėjai, vadinami meistro padėjėjais, kalvis, anglininkas, aptarnaujantys darbuotojai. Nuo 1565 buvo suteikiami leidimai privatiems asmenims monetų kalyklose nusikalti tam tikrą skaičių monetų. Vėliau monetų kalyklos dažnai buvo nuomojamos.
1936–1939 veikė Kauno monetų kalykla.
Nuo 1990 Lietuvoje veikia Lietuvos monetų kalykla.
monetų kalykla; kalykla; pinigų kalykla
L: E. Ivanauskas, R. Douchis Lietuvos monetų kalybos istorija 1495–1769 Vilnius 2002.