Mongòlijos dail
Seniausių laikų dailė
Seniausi dailės paminklai – akmens ir bronzos amžiaus uolų piešiniai: raižyti ir tapyti simboliniai ženklai, gyvūnai, medžioklės scenos (akmens amžiaus piešiniai Choit Cencherio oloje, Chobdo aimake), bronzos amžiaus religiniam kultui naudoti pailgi arba plokšti, elnių figūrėlėmis dekoruoti vadinamieji elnių akmenys, komponuoti grupėmis pagal Centrinės Azijos mitologiją (jie simbolizavo dangaus, žemės ir požemio karalystę). 3 a. prieš Kristų–1 a. po Kristaus Mongolijos šiaurės ir šiaurės rytų kapavietėse rasta graikų ir skitų stiliui artimų tekstilės, juvelyrikos, keramikos dirbinių. Altajaus, Changajaus kalnuose yra 6–8 a. akmeninių memorialinių sėdinčių ir stovinčių vyrų figūrų su ritualinėmis taurėmis rankose, akmens stelų su epitafijomis, reljefais dekoruotų sarkofagų. 8–10 a. uigūrų sostinėje Char Balgase klestėjo amatai, daugiausia auksakalystė, kurta metalo dirbiniai, tekstilė (audiniai, veltiniai, siuvinėjimai). Kidanių imperijos laikotarpiu šalia prekybos kelių pastatyta 156 miestai, jų budistinės šventyklos puoštos sienų tapyba ir skulptūromis. Valdant Čingischanui Karakorume pastatyta įvairių religijų (musulmonų, budistų, krikščionių) kulto pastatų, rūmų, ištapytų kinų sienų tapybą primenančiu dekoru. Greta sėslių gyvenviečių gyvavo ir klajoklių kultūra, jai būdinga spalvingomis aplikacijomis ir siuvinėjimais puoštos veltinio jurtos. Iki 13 a. Mongolijos kultūrą veikė vyraujantis šamanizmas, vėliau – budizmas, nuo 14 a. – lamaizmas. 13 a. Mongolijai nukariavus Kiniją ir Tibetą, šių šalių kultūra turėjo didelę įtaką Mongolijos menui. Gyvenviečių centruose iš akmens, plytų ir medžio pastatytų vienuolynų ir šventyklų vidus bei išorė buvo dekoruojama veltinių ornamentą imituojančiais ryškiaspalviais raštais, ant medvilnės tapytais ir aplikuotais šventųjų atvaizdais, bronzinėmis skulptūromis, kolonos aptraukiamos brokatu.
17–19 amžiaus dailė
Vienas chanų ir Mongolijos dvasinis vadovas skulptorius Dzanabadzaras (1635–1723), vadinamasis Azijos Michelangelo, vienuolynuose subūręs amatininkus, suaktyvino Mongolijos meno plėtotę. Dzanabadzaro mokyklos (vėliau – Dolonnoro mokykla, pagal vietovę netoli Urgos, dabartinio Ulan Batoro) skulptūrų, kitaip negu Tibeto, minkštesni siluetai; mineraliniais dažais ant medvilnės tapomi kanoniški šventųjų gyvenimo siužetai, jiems būdinga ryškios spalvos, aiškus piešinys, dekoratyvi kompozicija, kuriamos aplikacijos, tapyti ritinėliai, medžio raižiniais ir piešiniais iliustruotos religinės knygos. 19 a. tapyboje plito pasaulietiniai siužetai, peizažai, portretai. Plėtota lamaizmo kulto taikomoji dailė, siūti puošnūs iškilmių ir ritualinių šokių drabužiai, populiariausi buvo metalo dirbiniai (indai, ginklai, papuošalai), tekstilė (veltiniai, rištiniai kilimai, siuvinėjimai), ritualinės kaukės.
20 amžiaus dailė
moters galvos papuošalas (sidabras, koralai, 20 a. pradžia, Kraštotyros muziejus Arvaicherėje)
Po 20 a. pradžios politinių ir socialinių šalies permainų kai kurie dailininkai (B. Šaravas, 1869–1939, D. Manibadaras, 1889–1963) daugiau dėmesio teikė buičiai ir istorijai vaizduoti, tačiau išlaikė Mongolijos tradicinės tapybos estetikos principus. Buitinio žanro dailė ir orientacija į Vakarų Europos meną sustiprėjo įkūrus Mongolijos Liaudies Respubliką (1924). Stalinizmo laikotarpiu tradicinė kultūra patyrė nuosmukį: griauti vienuolynai, naikinti meno paminklai, žudyti vienuoliai dailininkai.
N. Cultem. Moteris raudona kepure (aliejus, 1972, Dailės muziejus Ulan Batore)
Nuo 5 dešimtmečio šalies vyriausybė siuntė jaunuolius į SSRS studijuoti dailės. 5–8 dešimtmečiu tapyboje vyravo socialistinis realizmas ir impresionizmas, kurta peizažai (L. Gavaa, 1920–2006), gyvūnų atvaizdai (O. Cevegžavas, 1916–1975), buitiniai (U. Jadamsurenas, 1905–1987), istoriniai (N. Cultemas, g. 1918; G. Odonas, 1925–1996) siužetai. 8–9 dešimtmetyje dailininkai, įvaldę realistinio meno principus, atsigręžė į Mongolijos dailės tradicijas, tapė stilizuotas gėles, gyvūnus, peizažus, etninius tipažus, kiti, tobulindami raiškos priemones, gilindamiesi į tapybinę perspektyvą, liko ištikimi europietiškai krypčiai (S. Rencen, g. 1931; B. Dashnyam, g. 1939). Pastatyta monumentų Ulan Batore: D. Suchbaatarui (1931, skulptorius S. Choimboilis, 1907–1970), Zaisan II pasaulinio karo aukoms (1983, skulptorius Ts. Dorjsurenas, g. 1942, su kitais). Buvo itin populiarūs dailieji amatai, aplikacijos.
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus pradžios dailė
Po 1990 politinio gyvenimo liberalizacijos atsirado daugiau kūrybinės laisvės, vėl atgimė budistinis menas. Vyrauja realistinė kryptis, tradicinių žanrų ir formų plėtotė. Įvairios stilistikos tapyba (S. Boldbaataras, g. 1952, C. Munchžinas, g. 1953, N. Adijabazaras, g. 1954, G. Lchagvasurenas, g. 1959, L. Enchbatas, g. 1971, C. Ariuntugsas, g. 1977, S. O. Dolgor, g. 1973), grafika (J. Rentai, g. 1947, W. Zuocai, g. 1959), skulptūra (C. Amgalanas, g. 1952, L. Boldas, g. 1959, S. Badralas, g. 1963, B. Erdenežargalas, g. 1971, C. Baatarsuurias, g. 1973), objektai (S. Dagvadoržas, g. 1955).
L: J. S. Major The Land and People of Mongolia New York 1990; Yo. Yamaki The Development of Modern Mongolian Art Tokyo 2002; M. Ushiroshoji Modern Paintings of Mongolia: Its Origin up to Today Tokyo 2002.
2972
Mongolijos kultūra
Mongolijos konstitucinė santvarka
Mongolijos partijos ir profsąjungos