Mongòlijos gamtà
Reljefas
Paviršiaus vidutinis aukštis apie 1580 m, dažniausias 1000–2000 m, didžiausias 4204 m, kitais duomenimis, 4362 m (Munch Chairchano kalnagūbris Mongolijos Altajuje), mažiausias 552 m (šiaurės rytiniame pakraštyje). Vakarinėje ir vidurinėje dalyje vyrauja kalnai, rytinėje ir pietinėje – plynaukštės. Vakariniame pakraštyje yra Mongolijos Altajaus kalnagūbriai, ištįsę iš šiaurės vakarų į pietryčius apie 1000 km; pietryčiuose pereina į Gobio Altajaus kalnų grandinę (didžiausias aukštis 3957 m, Ich Bogdo kalnas). Vidurinėje dalyje – Changajaus kalnynas (didžiausias aukštis 4031 m, Otchon Tengri kalnas). Šiaurės vakaruose, tarp Mongolijos Altajaus ir Changajaus kalnyno, yra Didžiųjų ežerų dubuma (paviršiaus aukštis 750–2000 metrų). Šiauriniame pakraštyje, Rusijos pasienyje, – Rytų Sajano pietrytinės dalies Munku Sardyko (Munch Sardago) kalnų masyvas (3491 m Munku Sardyko, arba Munch Sardago, viršūnė), Ulan Taigos ir Bajany Nuro kalnagūbriai (Chubsugulio ežero vakariniame krante). Prie Ulan Batoro ir į šiaurės rytus nuo jo yra Chentėjaus kalnai (didžiausias aukštis 2751 m, Asralt Chairchano kalnas). Mongolijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose kalnai suskaidyti plačių tektoninių tarpukalnių įdubų ir slėnių; kai kuriais slėniais teka upės (Selenga, Orchonas, Delger Murunas, Egijn Golis, Chovdas, Dzavchanas). Rytinės dalies plynaukštės vienur kalvotos, kitur plokščios, yra pavienių kalnagūbrių; paviršius žemėja šiaurės rytų link. Pietrytiniame pakraštyje – Darigangos plokščiakalnis, jame yra užgesusių ugnikalnių (didžiausias aukštis 1778 m, Šilijn Bogdo kalnas). Didelę Mongolijos lygumų dalį (pietuose) užima Gobio dykuma, daugiausia akmeningoji (hamada), nuklota skaldos ir gargždo, tik pietrytiniame pakraštyje smėlingoji.
Klimatas
Klimatas vidutinių platumų žemyninis, šiaurėje šaltas, pietuose šiltas. Žiema speiguota, saulėta; vyrauja anticiklonai. Vasara trumpa. Sausio vidutinė temperatūra šiaurėje –32 °C (minimali –56 °C Ubsu Nuro apylinkėse), pietuose –10 °C (minimali –42 °C), liepos – atitinkamai 18 ir 26 °C (maksimali temperatūra pietuose iki 40 °C). Paros temperatūros amplitudės iki 30 °C. Kritulių per metus iškrinta nuo 50 mm pietuose (Gobio dykumoje) iki 200–300 mm šiaurėje ir iki 500 mm kalnuose. Daugiausia lyja birželį–rugpjūtį. Pietuose balandį ir gegužę būna dulkių audros. Šiaurinėje dalyje yra pavienių daugiamečio įšalo salų.
Vidaus vandenys
Didelę Mongolijos teritorijos dalį užima sritys, kurios neturi nuotėkio į vandenyną. Per jas vienos upės, nelabai vandeningos (Dzavchanas, Chovdas, Tesijn Golis), teka į nenuotakius ežerus, kitos baigiasi dykumose. Vandeningiausios yra šiaurinės dalies upės (Arkties vandenyno baseinas) – Selenga (Mongolijoje 615 km), jos intakai Orchonas, Ideris, Egijnas, Orchono intakas Tola ir šiaurės rytinės dalies upės (Ramiojo vandenyno baseinas) – Kerulenas (Cherlen Golis, ilgiausias; Mongolijoje 1090 km), Ononas, Uldz Golis. Upės daugiausia minta krituliais, vandeningiausios vasarą. Didžiausias gėlas ežeras – Chubsugulis (plotas 2620 km2, didžiausias gylis 238 m) yra Mongolijos šiauriniame pakraštyje. Kiti dideli ežerai – Ubsu Nuras, Chiargas Nuras, Chara us Nuras, Chara Nuras – telkšo Didžiųjų ežerų dubumoje; kai kurie jų druskingi (Ubsu Nuras, Chiargas Nuras). Yra vulkaninės kilmės ežerų (Terchijn Cagaano ežeras Changajaus kalnuose). Rytinėje dalyje yra Buir Nuro, Chuch Nuro ežerai, Gobio Altajuje – Bun Cagan Nuras. Daug periodinių ežerų, kurie susidaro lietinguoju laikotarpiu ir išdžiūsta per sausrą. Paežerėse ir lygumų daubose yra pelkėtų plotų. Gausu požeminio vandens. Mongolijos Altajuje yra ledynų.
Dirvožemiai
Šiaurinės dalies kalnų žemutiniuose šlaituose vyrauja juodžemiai, rytinės dalies lygumose, Chentėjaus kalnų rytiniuose ir pietiniuose šlaituose, Didžiųjų ežerų dubumos aukštesnėse paviršiaus vietose – kaštonžemiai, yra sūrožemių ir druskožemių. Mongolijos pietuose, Mongolijos Altajaus, Gobio Altajaus papėdėse ir žemutiniuose šlaituose, – akmeningieji kalciažemiai. Gobio dykumoje ir Didžiųjų ežerų dubumos žemiausiose paviršiaus vietose tarp smėlingųjų, akmeningųjų ir uolėtųjų plotų kai kur yra pradžiažemių, gipsažemių, kalciažemių, kalkžemių.
Augalija
Mongolijos florą sudaro daugiau kaip 2250 rūšių induočių augalų, priklausančių apie 600 genčių ir daugiau kaip 100 šeimų. Užregistruota apie 300 rūšių samanų, apie 570 rūšių kerpių, daugiau kaip 570 rūšių dumblių. Mongolijos augalija priklauso 2 stambiems floristiniams padaliniams: šalies šiaurinė dalis Sibiro taigos regionui, pietinė dalis – Centrinės Azijos stepių ir dykumų regionui. Taigos regione vyrauja sibirinių pušų ir sibirinių maumedžių miškai su eglių, kėnių, beržų, drebulių ir kitų medžių priemaiša. Kalnuose virš miškų ribos plyti alpinės pievos, pamažu pereinančios į beveik plikas uolas. Į pietus nuo taigos miškų plyti miškastepės, pereinančios į stepes. Stepėse vyrauja įvairių rūšių ašuotės, rugiaveidės, kiečiai, didelė kitų rūšių augalų įvairovė. Į pietus nuo stepių prasideda pusdykumės. Pusdykumėse vyrauja saksaūlai, kiečiai, keimerūnai, džiuzgūnai ir sausrai atsparūs puskrūmiai ir krūmokšniai. Tik šaltinių veržimosi vietose ar ten, kur arti žemės paviršiaus slūgso gruntiniai vandenys, susidaro tuopų ir guobų sąžalynai. Pietiniu Mongolijos pakraščiu driekiasi Gobio dykuma. Dykumų augalija skurdi, pasitaiko kelių rūšių ašuočių, druskių, dygliažolių, soduočių. Mongolijoje yra daugiau kaip 700 rūšių vaistinių augalų, kurie naudojami šiuolaikinėje ir liaudies medicinoje.
849
Gyvūnija
Mongolijoje gyvena daugiau kaip 100 žinduolių rūšių. Labiausiai paplitę graužikai – mongolinės ir didžiosios smiltpelės, šokliai, mongoliniai ir siriniai žiurkėnai, džungariniai ir Roborovskio žiurkėnukai, vandeniniai ir pelkiniai pelėnai, stepiniai ir miškiniai lemingai. Miškingose vietovėse gyvena voverės, voverės skraiduolės, burundukai, upiniai bebrai. Aklimatizuota ondatrų. Sutinkami kiškiažvėriai – tolajai, šiauriniai kiškėnai; iš poranagių – džeiranai, dzerenai, saigos, kalniniai avinai, sibirinės stirnos, maralai, kabargos; iš neporanagių – azijiniai asilai. Yra didelių endeminių žinduolių: dvikuprių kupranugarių, Prževalskio arklių. Dažni vilkai, stepinės lapės, yra akmeninių kiaunių. Ulan Batoro apylinkėse yra Čoibalsan Ulos rezervatas (saugoma taigos flora ir fauna). Gobio dykumoje randama daug iškastinių dinozaurų liekanų ir fosilizuotų jų kiaušinių.
2005
Aplinkos apsauga
Pirmosios saugomos teritorijos Mongolijoje pradėta kurti 20 a. 6 dešimtmetyje. 2003 buvo 87 saugomos teritorijos (įvairių kategorijų); plotas 217 910 km2 (14 % šalies ploto). 12 griežtai saugomų sričių (Didžiojo Gobio biosferos rezervatas), 9 nacionaliniai parkai (Altajaus Tavan Bogdo, Changajaus, Chara us Nuro, Chubsugulio), 16 gamtos draustinių (Bulgano upės, Nagalchano kalnas, Ugtamo kalnas, Jachio ežeras), 6 gamtos (ir istorijos) paminklai (Bulgano kalnas, Uran‑Togco‑Tulgos kalnas, Gangos ežeras, Chuisyn Naimano ežerai, Eej Chairchano kalnai, Suichento kraštovaizdis – suakmenėjusių medžių reginys). Saugoma išlikę natūralūs gamtiniai kraštovaizdžiai (taigos, stepių, pusdykumių, dykumų, kalnų miškastepių), gyvūnija (Prževalskio arkliai, dvikupriai kupranugariai, snieginiai leopardai, džeiranai, įvairūs paukščiai). Į Pasaulio paveldo objektų sąrašą įtraukta Ubsu Nuro baseinas (2003), Daūrijos kraštovaizdžiai (2017). 11 Ramsaro konvencijos saugomų vietovių (plotas 1 439 530 hektarų).
Mongolijos konstitucinė santvarka
Mongolijos partijos ir profsąjungos