Mongòlijos istòrija
Ikiistoriniai laikai
Daugumos tyrinėtojų nuomone, dabartinės Mongolijos teritorijoje šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) apsigyveno ankstyvajame paleolite (maždaug prieš du šimtus–šimtą tūkstantmečių). Apie tai liudija archeologiniai radiniai, rasti Gobio dykumoje ir Orchono upės slėnyje. Vėlyvojo paleolito (keturiasdešimt–dvylika tūkstantmečių prieš Kristų) žmonių stovyklų aptikta Selengos ir Orchono upių slėniuose, Mongolijos Altajaus papėdėse. Radinių iš mezolito laikotarpio (maždaug vienuoliktas–šeštas tūkstantmetis prieš Kristų) aptikta Gobio rytinėje dalyje, Selengos upės baseine. Neolite (maždaug penktas–trečias tūkstantmetis prieš Kristų) gyventojų svarbiausi verslai buvo medžioklė ir žvejyba. Žmonės ėmė plačiai naudoti lanką, girnas, akmeninius kirvius, tinklus, išmoko žiesti puodus. Bronzos amžiuje (antras tūkstantmetis–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurys) paplito klajoklinė gyvulininkystė, Mongolijos gamtinės sąlygos skatino jos plėtotę. Pradėjo plisti žalvario ir bronzos dirbiniai.
Senovės laikai
4–3 a. pr. Kr. dabartinės Mongolijos teritorijoje pasirodė pirmieji geležiniai įrankiai; tai skatino ūkio raidą. Pradėjo irti bendruomeninė santvarka, prasidėjo socialinė diferenciacija. Formavosi privati nuosavybė. Gentys jungėsi į sąjungas, išsiskyrė vadai ir karinis elitas. Sparčiausiai šis procesas vyko šalies vidurinėje dalyje, Keruleno, Selengos ir Orchono upių slėniuose. 3 a. pr. Kr. čia susikūrė pirmasis mongolų žemėje valstybinis junginys – hunų genčių sąjunga. Prasidėjo ilgus šimtmečius trukę Centrinės Azijos klajoklių ir Kinijos kariniai konfliktai. Kinija klajokliams buvo gyvulininkystės produktų realizavimo rinka ir apsirūpinimo žemės ūkio ir amatininkų gaminiais šaltinis. Be tokių mainų klajoklinė gyvulininkystė nebūtų pajėgusi sėkmingai plėtotis. 1 a. pr. Kr. pabaigoje hunų genčių sąjunga iširo. Jos vietoje susiklostė sianbi genčių sąjunga (gyvavo 1–3 amžiuje).
Viduriniai amžiai
4–10 a. dabartinės Mongolijos teritorijoje gyvenusios gentys priklausė Žužanų, Uigūrų, Kirgizų kaganatams (valstybiniams junginiams). 10–12 a. Mongolijos teritorija priklausė kidanių Liao imperijai. Be Mongolijos teritorijos, jai priklausė dabartinės Kinijos šiaurinės ir rytinės provincijos. 10 a. kinų šaltiniuose pirmą kartą paminėti mongolai. Jų visuomenėje jau buvo išsiskyrę vadai, kuriems priklausė didelės galvijų bandos. Kelios gentys sudarė sąjungas (chanatus), kurios tarpusavyje vaidijosi dėl ganyklų, galvijų, įtakos. Mongolų visuomenėje didelę įtaką įgijo kariai, kuriais rėmėsi chanai. 1125 Liao imperija, išvarginta vidaus konfliktų ir karinių nesėkmių, suiro. Mongolijos teritorijoje pradėjo klostytis mongolų valstybėlės.
akmeninis tiurkų memorialinis paminklas (7 a.) Sagsajaus upės slėnyje
1188–1204 bordžiginų genties (klajojo į rytus nuo Baikalo ežero) vadas Temudžinas privertė paklusti daugumą mongolų genčių. Jo varžovai ir priešininkai buvo išžudyti arba išvyti. 1206 diduomenės (nojonų) Didžiajame kurultajuje (suvažiavime) Temudžinas buvo išrinktas mongolų valstybės (istorinėje literatūroje vadinama Mongolų imperija) valdovu ir paskelbtas didžiuoju chanu – Čingischanu. Jo valdymo pradžioje mongolų valstybė apėmė didžiąją dalį dabartinės Mongolijos teritorijos ir žemes apie Baikalą. Čingischanas sukūrė stiprią kariuomenę (manoma, iš pradžių ją sudarė apie 130 000 raitelių) ir centralizavo valstybę. Žemė paskelbta valstybės, t. y. didžiojo chano nuosavybe, už tarnybą (dažniausia karo) ji buvo dalijama kariams. Uigūrų rašto pagrindu buvo sukurtas mongolų raštas (13 a. pabaigoje parašyta pirmoji mongolų kalbos gramatika). Kodifikuota paprotinė teisė (jasas).
raiti mongolų lankininkai (14 a. pradžia, Rašido ad Dino Metraščių rinkinio iliustracija)
1211–27 mongolai užkariavo dabartinės Kinijos šiaurinę ir rytinę dalis (Tangutų ir Džurdžėnų valstybes, Dzinų imperiją), Pietų Sibirą, Chorezmą, Afganistaną, Šiaurės Persiją. 1227, mirus Čingischanui, mongolų imperija apėmė teritoriją nuo Japonijos jūros rytuose iki Kaspijos jūros vakaruose, nuo Obės upės šiaurėje iki Indo upės pietuose. Čingischanas savo valstybę padalijo 4 sūnums, pasilikdamas didžiojo chano valdžią ir titulą. Jo įpėdiniai tęsė užkariavimus (mongolų užkariavimai). Iki maždaug 1290 mongolų imperija išsiplėtė iki Vietnamo, Arabijos jūros ir Persijos įlankos pietuose bei Dniestro upės vakaruose. Mongolų vasalais tapo Korėja, Tibetas, Konijos sultonatas, rusų kunigaikštystės (Mongolų imperija). Buvo nusiaubta Lenkija, Vengrija ir kai kurios kitos Vidurio Europos šalys. Bandymai užkariauti Japoniją nepavyko.
Mongolai, sudarydami nedidelę užkariautų tautų gyventojų dalį, nesiekė pakeisti jų religijos, kultūros ir valdymo sistemos. Vietos gyventojai dažniausiai buvo valdomi per vietininkus. Buvo pagerinti keliai ir susisiekimo priemonės. Per mongolų užkariavimus labai sumažėjo Mongolijos teritorijos gyventojų; daug jų žuvo, persikėlė gyventi į užimtas žemes, asimiliavosi. Mongolų imperiją sudarė įvairios tautos ir valstybės. Provincijų valdytojais tapę mongolų vadai siekė didesnio savarankiškumo ir nepriklausomybės. 1259, mirus didžiajam chanui Munkei, valstybė pradėjo irti. 13 a. 7 dešimtmetyje nuo Mongolų imperijos faktiškai atskilo Aukso orda, Chulaguidų valstybė. 1368, mongolus išvijus iš Kinijos, imperija galutinai suiro. Mongolijos teritorijoje susikūrė daug smulkių chanatų, kurie varžėsi tarpusavyje dėl įtakos. Mongolų ūkis, paremtas klajokline gyvulininkyste, negalėjo sėkmingai plėtotis be jos produktų realizavimo rinkos ir žemdirbystės bei amatininkų gaminių. Tuo metu tokia rinka galėjo būti tik Kinija, bet ji tuo nebuvo suinteresuota. Vėl prasidėjo dažni kinų ir mongolų susirėmimai, kuriuos pertraukdavo taikos derybos (per jas dažniausiai derėtasi dėl prekybos). 15 a. Mongoliją bandė suvienyti oiratų chanas Esen-chanas (valdė 1440–55) ir mongolų – Dajan-chanas (valdė apie 1479–apie 1543). Po Dajan-chano mirties Mongolija susiskaldė į Pietų ir Šiaurės, jas skyrė Gobio dykuma. Netrukus Šiaurės Mongolija suskilo į Vakarų (Oiratų Mongolija) ir Rytų (Chalchų Mongolija), kurias vieną nuo kitos skyrė Altajaus kalnai. 16 a. antroje pusėje visose trijose Mongolijos dalyse buvo daugiau kaip 200 chanatų ir kunigaikštysčių. 16 a. ketvirtame ketvirtyje Pietų ir Rytų Mongolijoje, 17 a. pradžioje ir Vakarų Mongolijoje įsigalėjo budizmo atmaina lamaizmas, turėjęs didelę įtaką mongolų kultūros raidai. Kūrėsi vienuolynai (pirmasis 1588). Formavosi vienuolynų švietimo sistema, kuri rengė šaliai astrologus, gydytojus, teologus, vertėjus. Per lamaizmą (plito iš Tibeto) tibetiečių kalba tapo mokslininkų ir rašytojų kalba. Į mongolų kalbą buvo verčiamos įvairios knygos (ir pasaulietinės). Plėtojosi vienuolynų ir rūmų architektūra.
Naujieji laikai
1616 dabartinės Kinijos teritorijos šiaurės rytų dalyje susikūrusi mandžiūrų valstybė iki 1636 pajungė Pietų Mongoliją; ją imta vadinti Vidine Mongolija. 17 a. mandžiūrų užimta Rytų Mongolija (dabartinės Mongolijos teritorija) pradėta vadinti Išorine Mongolija. 1644 mandžiūrai užėmė Pekiną, jų vadas pasiskelbė imperatoriumi. Kiniją pradėjo valdyti mandžiūrų Čingų dinastija. Vakarų Mongolijoje, Džungarijoje, oiratai sukūrė Oiratų chanatą. 17 a. 7 dešimtmetyje Rytų (Chalchų) Mongolijoje prasidėjo ginkluoti konfliktai. Į šią kovą kišosi Oiratų chanatas ir mandžiūrai. 1688 prasidėjo Oiratų chanato ir Chalchos karas. Chalchai, nenorėdami paklusti Oiratų chanatui, pripažino mandžiūrų valdžią. Chalchų pavaldumas mandžiūrų Čingų dinastijai buvo oficialiai įteisintas 1691 Dolonnoro suvažiavime. Oiratų chanatas, likęs vienintele nepriklausoma mongolų valstybe, toliau gynė nepriklausomybę nuo Čingų. 1755–58 Išorinėje Mongolijoje kilo antimandžiūrinis sukilimas, kurį parėmė Oiratų chanatas. Sukilimą mandžiūrai numalšino. 1758, sunaikinę Oiratų chanatą, jie pradėjo valdyti visą Mongoliją. Čingai, siekdami įsitvirtinti Mongolijoje, bandė ją izoliuoti nuo pasaulio. 1719, 1722 įsakais mongolų kunigaikščiams buvo uždrausta palaikyti tiesioginius ryšius su Rusija, mongolams prekiauti su rusų pirkliais. Mongolų kariuomenė tapo Čingų politikos įrankiu.
19 a. antroje pusėje Kinija (ir Mongolija) tapo užsienio valstybių ekspansijos objektu. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje labiausiai dėl įtakos Mongolijoje varžėsi Japonija ir Rusija. Rusija, siekdama joje įsigalėti, skatino vietos gyventojų antimandžiūrines nuotaikas. 1912 12 29, pasinaudoję revoliucija Kinijoje (1911 10–12 joje buvo nuversti Čingai ir paskelbta respublika), Mongolijos vadai ir aukštieji dvasininkai paskelbė šalies nepriklausomybę ir kreipėsi pagalbos į Rusiją. Valstybės vadovu tapo chanas bogdogegenas (lamaistų vyriausiasis dvasinis vadovas). Didžiosioms Vakarų valstybėms atsisakius pripažinti Mongolijos suverenitetą bogdogegeno vyriausybė turėjo priimti Rusijos ir Kinijos 1915 Kiachtos susitarimą, pagal kurį Mongolija tapo Kinijos autonomine teritorija. Mongolija faktiškai pateko į Rusijos įtakos sferą. Vidinė Mongolija liko Kinijos provincija.
Naujausieji laikai
1918 Kinija, pasinaudojusi Rusijos pilietiniu karu, įvedė į Mongoliją kariuomenę ir panaikino jos autonomiją. 1920 pabaigoje–1921 pradžioje Mongoliją okupavo Japonijos palaikomi baltagvardiečiai (vadas R. Ungernas von Sternbergas). Veikiamos komunistinio judėjimo šalyje kūrėsi revoliucinės grupės. 1921 03 Kiachtoje, remiant Sovietų Rusijai, buvo įkurta Mongolijos liaudies revoliucinė partija ir sudaryta Laikinoji liaudies vyriausybė (karo ministras ir kariuomenės vyriausiasis vadas D. Suchė Batoras). Iki 1921 07 Mongolijos liaudies revoliucinės partijos kariniai daliniai, palaikomi Raudonosios armijos, iš Mongolijos išstūmė baltagvardiečius. 1921–24 Mongolija formaliai buvo laikoma monarchine valstybe (valstybės vadovu buvo chanas bogdogegenas), nes Mongolijos liaudies revoliucinė partija dar nepajėgė viena įsigalėti šalyje (didelę įtaką turėjo lamaistai; 20 a. pradžioje Mongolijoje tik vienuolių buvo apie 100 000). 1921 buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su Sovietų Rusija. 1921–24 panaikinti titulai ir privilegijos, suvalstybinta žemė. 1922 panaikinta kankinimai ir kūno bausmės.
kupranugarių karavanas prie Bajanzago kalnų Gobyje (Amerikos gamtos mokslų istorijos muziejaus ekspedicija, 1925)
Prosovietinio režimo metai
1924 Mongolijos liaudies revoliucinė partija paskelbė apie socialistinę šalies plėtros orientaciją. 1924 11 Didysis liaudies churalas (parlamentas) paskelbė Mongolijos Liaudies Respubliką ir patvirtino pirmąją jos konstituciją. Iš šalies buvo išvesta SSRS kariuomenė, bet šalyje išliko SSRS politinė, ekonominė ir karinė įtaka. 1925 įvesta nacionalinė valiuta – tugrikas. Kūrėsi pirmosios pramonės įmonės, atsirado šiuolaikinių transporto ir ryšių priemonių. Nuo 4 dešimtmečio Mongolijos vadovybė, vadovaujama Ch. Čoibalsano ir kitų, vykdė atvirai stalinistinę politiką. Šalyje prasidėjo masinės represijos, valdžia uždarė visus vienuolynus, daugumą vienuolių represavo. 1936 religijos apribojimai buvo kiek sušvelninti. 4 dešimtmetyje Mongolijai iškilo Japonijos užpuolimo grėsmė. 1936 buvo pasirašytas SSRS ir Mongolijos tarpusavio pagalbos protokolas. 1937 įvesta SSRS kariuomenė. 1939 per Chalchin Golo operaciją SSRS ir Mongolijos kariuomenės sumušė į šalį įsiveržusią Japonijos kariuomenę.
mongolų komunistai Maskvoje (apie 1922)
Klostėsi darbininkų sluoksnis (1940 jų buvo apie 15 000), inteligentija. Kaimuose pradėta kurti valstybiniai ūkiai. Per SSRS–Vokietijos karą (1941–45) Mongolija palaikė SSRS. 1945 08 paskelbė karą Japonijai ir padėjo SSRS sumušti jos kariuomenę. 1945 SSRS, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos Jaltos konferencijoje buvo patvirtintas Mongolijos suverenitetas. 1941 įvesta kirilika. 1946 Mongoliją pripažino Gomindano Kinija. 5 dešimtmečio pabaigoje–6 dešimtmetyje Mongolija užmezgė diplomatinius santykius su pokario metais susikūrusiomis komunistinėmis valstybėmis, kai kuriomis Vakarų valstybėmis. 1952, mirus Ch. Čoibalsanui, masinės represijos buvo nutrauktos, bet Mongolijos vadovybės vidaus ir užsienio politika nepasikeitė. Įtakingiausiu politiku, užėmusiu ir aukščiausius valstybinius, partinius postus, tapo J. Cedenbalas. 1955 įvestas visuotinis pradinis vaikų mokymas. 6 dešimtmečio antroje pusėje masiškai pradėta kurti valstybiniai žemės ūkiai. Iki 1959 beveik visi valstiečiai buvo suvaryti į žemės ūkio susivienijimus. Šalyje iš esmės susiklostė sovietinio modelio visuomenės struktūra. 1960 Mongolijos liaudies revoliucinė partija paskelbė apie socializmo sukūrimą šalyje. 1962 Mongolija įstojo į Ekonominę savitarpio pagalbos tarybą. Šalis iš agrarinės virto agrarine industrine valstybe, bet jos ūkis iš esmės buvo orientuotas į SSRS (jai teko apie 90 % šalies užsienio prekybos). Mongolija dažnai buvo vadinama šešioliktąja SSRS respublika. 1966, pablogėjus jos ir Kinijos santykiams, į Mongoliją vėl buvo įvesta SSRS kariuomenė (išvesta 9 dešimtmečio pabaigoje–10 dešimtmečio pradžioje). 1984 J. Cedenbalas buvo atleistas iš visų užimamų pareigų (jis buvo apkaltintas piktnaudžiavimu valdžia ir 1990 pašalintas iš Mongolijos liaudies revoliucinės partijos).
Pokomunistinis laikotarpis
9 dešimtmečio antroje pusėje SSRS prasidėjusi pertvarka darė įtaką ir Mongolijai. 1989–90 Mongolijoje pradėjo kurtis opozicinės partijos. 1990 nustota riboti privačiuose ūkiuose auginamų gyvulių skaičių. Prasidėjo budizmo atgimimas. 1992 priimta nauja konstitucija (Mongolijos Liaudies Respublika pavadinta Mongolija, įvesta parlamentinė valdymo forma). Mongolijos ūkį, nutrūkus ryšiams su SSRS, apėmė socialinė ir ekonominė krizė. Padėtis šiek tiek pagerėjo tik 21 a. pradžioje (2004 BVP išaugo 10 %).
Mongolijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentai N. Enchbajaras ir G. W. Bushas apžiūrinėja mongoliškus jaučius – jakus (Ulan Batoras, 2005 11 23)
Šalies politiniame gyvenime ir toliau vyrauja Mongolijos liaudies revoliucinė partija (tik 1996–2000 valdė opozicinių partijų koalicija, 2004–06 – Mongolijos liaudies revoliucinė partija ir Demokratų partijos koalicija). 2005–09 prezidentas buvo Nambariinas Enchbajaras (Mongolijos liaudies revoliucinės partijos pirmininkas). 2007 visose mokyklose įvestas privalomas rusų kalbos mokymas nuo 7 klasės (nutrauktas 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje). Mongolijoje kvalifikuoti darbuotojai gauna gerus atlyginimus, todėl iš Rusijos atvažiuoja ne tik mokytojų, bet ir gydytojų, inžinierių ir ne tik buriatų (jie supranta mongolų kalbą), bet ir rusų. Mongolija užsienio politikoje, be Rusijos ir Kinijos, bandė orientuotis ir į kitas valstybes (daugiausia Jungtines Amerikos Valstijas, Japoniją); 2005 pasiuntė karių grupę į Iraką, dalyvavo kitose taikos palaikymo operacijose.
2009–17 prezidentas buvo Cachiagijnas Elbekdoržas, atstovaujantis (pirmą kartą nuo 1924) ne Mongolijos liaudies revoliucinei partijai, bet Demokratų partijai (įkurta 1992). Jis siekė liberalizuoti ekonomiką, skatinti įmonių privatizaciją ir užsienio investicijas, sumažinti korupciją, plėsti piliečių teises, pertvarkyti teismų sistemą (2011 reforma), 2013 11 paskelbė vadinamąją išmaniosios vyriausybės programą: pasinaudojant išteklių gavybos pakilimu ir pasitelkiant šiuolaikines technologijas bei efektyvų valdymą sparčiai plėtoti ekonomiką ir demokratinę visuomenę. 2017 prezidento rinkimus laimėjo verslininkas ir buvęs imtynininkas Chaltmaagijnas Battulga, teigiantis, kad valstybė turi aktyviau kontroliuoti šalies ūkį ir mažinti priklausomybę nuo Kinijos, didžiausios Mongolijos prekybos partnerės.
Mongolija yra Jungtinių Tautų narė (nuo 1961).
L: L. Bazylow Historia Mongolii Wrocław 1981.
Mongolijos konstitucinė santvarka
Mongolijos partijos ir profsąjungos