Mongòlijos mùzika
mongolai griežia smuikais morinhūrais
yra mongolų ir kitų Mongolijos teritorijoje gyvenančių tautų muzikos stilių ir žanrų visuma. Ji viena ryškiausių Vidurinės Azijos klajoklių muzikos tradicijų, gimininga tuvių, buriatų, kalmukų muzikai. Apima šamanų, budistinių apeigų, epinę, buitinę, šokių muziką. Vyrauja vokalinės tradicijos. Mongolijos muzikai įtakos padarė Vidurinės Azijos, Kinijos, Sibiro tautų muzika. Mongolų imperijos klestėjimo laikais (13 a.) mongolų muzikos elementai paplito didelėje teritorijoje: iki 21 a. pradžios mongoliškos kilmės melodijų esama Pavolgio kalmukų, Sachalino ainų ir kitų tautų liaudies muzikoje.
Tradicinės muzikos bruožai
Tradicinė mongolų muzika yra bendravimo priemonė, gerbiama kaip ir kalba. Tam tikri muzikos žanrai (epas, šamano giesmė) atliekami tik dainių profesionalų, kilusių iš įvairių visuomenės sluoksnių ir nesudarančių atskiros socialinės grupės. Šiuolaikinė mongolų liaudies daina dažniausiai yra monofoninė, grindžiama pentatonika. Vietinės notacijos nėra, išskyrus Tibeto kilmės ritualinę muziką, tačiau tekstuose yra užuominų į aukštesnį arba žemesnį registrą, nuorodų į ornamentuotę. Muzika glaudžiai susijusi su literatūra, ypač poezija. Melodinės puošmenos išplėtotos ir labai vertinamos. Vokaliniai žanrai turi savus registrus.
Tradicinė vokalinė muzika
Vokalinę muziką sudaro epiniai žanrai, ilgosios ir trumposios dainos, specialia obertonine vokalo technika grindžiami trumpi kūrinėliai (dažnai be žodžių). Mongolų epas, atliekamas tik vyrų (kartais keletą dienų), tęsia Vidurinės Azijos didžiąją herojinę ir karių tradiciją. Jį sudaro pasakojamosios dainos su šnekamaisiais intarpais. Kiekvienas epizodas grindžiamas nuolat kartojama ta pačia melodine fraze. Improvizacijos struktūra griežta. Akompanimentas nebūtinas; Vakarų Mongolijoje pritariama liutnia, visur kitur – mongolų smuiku morinhūru. Epiniam žanrui priklauso: istorinės dainos – domogai (legendos, epo fragmentai) ir tiuchendu (realiais įvykiais pagrįstos istorinės dainos) bei šlovinamosios dainos magtalai (himnai, šlovinantys didvyrius, ypatingas vietas, šventus gyvūnus ir objektus) ir colai (himnai imtynių arba jojimo varžybų nugalėtojams).
Liaudies dainos skirstomos į ilgąsias ir trumpąsias. Ilgoji daina urtindu strofinės struktūros, be refrenų, atliekama visu balsu. Melodija gausiai ornamentuota, daugiau kaip 3 oktavų, jai reikia išlavintos kvėpavimo technikos. Šios dainos kurtos ir dainuotos jojant per stepes (kaime iki šiol atstumas matuojamas ilgųjų dainų skaičiumi). Taktų nėra; lėtas tempas, ilga melodinė linija, plati intervalika sukuria nostalgišką nuotaiką. Tekstas laisvo turinio, vyrauja meilės tematika (žmonių, žirgo, tėvynės meilė). Dažnai dainuojamos trumposios dainos boginodu. Joms būdinga aiškus ritmas, paprastesnės puošmenos, gyvas tempas, įvairesnės tematikos (bendruomenės sueigos, vaišių dainos) tekstas.
Labai senos kilmės yra obertoninė dainavimo technika. Manoma, ji atsirado Altajaus kalnuose. Savitas obertoninis balsas imituoja gamtos garsus (viršukalnių vėjo ošimą, upės šniokštimą). Žemas, gerklinis obertoninio dainavimo stilius vadinamas chargira. Gyvuoja dirbtinė vokalo technika chomėjas. Ji sukuria dvibalsiškumo įspūdį: pagrindinis balsas – burdonas, antrąjį balsą sudaro harmonikos, išryškėjančios keičiant burnos ertmės tūrį.
Tradiciniai muzikos instrumentai
Muzikos instrumentais (kai kurie neabejotinai senos kilmės) pritariama vokalui (sekamas unisonu arba heterofoniškai). Instrumentinis pritarimas dažniausiai imituoja gamtos garsus: paukščio klyksmą, šaltinio čiurlenimą, žirgo šuoliavimą. Religinėje muzikoje instrumentai turi ir savarankišką paskirtį. Instrumentinių ansamblių tradicija, klestėjusi rūmų muzikoje, žlugus Mongolų imperijai, patyrė nuosmukį ir 20 a. pradžioje galutinai išnyko. Gyvuoja tik liaudies muzikos ansambliai. Populiariausias instrumentas – smuikas morinhūras (kaklelio viršuje – išdrožta medinė arklio galva) turi dvi ašutines kvintomis derinamas stygas (tuo pačiu metu griežiama melodija ir burdonas). Juo griežiama per šventes, šokiams, pritariama dainoms. Bambuko arba medžio fleita limbė vartojama kaip akompanuojantis ir solo instrumentas; dažnai ja mėgdžiojami gamtos garsai. Pučiama grandininiu (nenutrūkstamu) kvėpavimu. Liutnios tipo chordofonas todžūras laikomas visų styginių instrumentų protėviu. Iš Kinijos kilę cimbolai jandžinas yra trapecijos formos, turi 14 dvigubų plieninių stygų, mušami dviem lazdelėmis. Kinų kilmės ilgakaklė liutnia šadraga, arba šanzas, turi 3 stygas; vartojama kaip strykinis ir kaip gnaibomasis chordofonas. Dar grojama išilgine fleita cūru, dambreliu tiomiorhūru.
Per budistų apeigas giedama ir meldžiamasi pritariant ritualinių instrumentų orkestrui. Jį sudaro varpai chonchai (kilę iš Tibeto), smėlio laikrodžio pavidalo būgnelis damaru, trumpieji trimitai gandanai (iš pradžių dirbti iš žmogaus raktikaulio, vėliau lieti iš vario ir sidabro), kriauklės trimitai caganburė, dvipusis rėminis būgnas kengerekas, išgaubtos lėkštelės camai, didžiosios lėkštės celnimai, gongas, obojai bišgiūrai ir ilgieji trimitai urtburė.
Muzikos raida iki 20 amžiaus
Seniausias rašytinis šaltinis, kuriame minima mongolų muzika – Šventoji mongolų istorija (1240). Tai istorinis literatūrinis epas su daugiau kaip 30 pasakojimų, legendų, mitų ir 200 eilėraščių bei dainų. Joje gyvai ir vaizdžiai aprašoma Čingischano valdoma Mongolų imperija, jos kultūra ir kasdieninis gyvenimas. Knyga liudija buvus dainuojamąjį repertuarą, aprašo būgnų paskirtį bendruomenės sueigose, šamano giedojimą. 13 a. suklestėjo rūmų ceremonijų muzika, gyvavo daugiau kaip 400 muzikantų orkestrai. Žlugus Čingischano imperijai, mongolai grįžo į gimtąsias vietas – Vidinės bei Išorinės Mongolijos stepes ir vėl gyveno kaip klajokliai. 16 a. jie priėmė Tibeto budizmą (lamaizmą). Vienuolynai tapo religinės ir ritualinės muzikos centrais; atsirado teatralizuotų liaudies vaidinimų. 18 a. svarbiu kultūros ir religijos centru tapo Urga (nuo 1924 Ulan Batoras).
Muzika 20 amžiuje
1931 Ulan Batore įkurtas muzikinis teatras, liaudies muzikos instrumentų orkestras. Paplito Vakarų muzikos žanrai: opera (pirmąją nacionalinę operą Trys liūdnos kalvos 1940 sukūrė B. Damdinsurenas (1919–92) su B. Smirnovu, pastatyta 1942 Ulan Batore), baletas, simfonija (L. Murdoržo Mano Tėvynė 1955), instrumentinis koncertas. Kiti žymiausi 20 a. Mongolijos kompozitoriai: S. Gončiksumla (1915–91), N. Džancanorovas (g. 1948), B. Šaravas (g. 1952), S. Batarsachas, H. Bilegdžargalas, U. Bilegdžargalas, E. Čoidogas (1926–88), D. Luvsanšaravas (1927–2014). Mongolijoje veikia daugiau kaip 10 muzikinių teatrų, tarp jų – operos ir baleto teatras Ulan Batore (nuo 1963), simfoninis orkestras (nuo 1957), įvairūs tradicinės, šokio ir populiariosios muzikos kolektyvai. Ulan Batore dar veikia Meno ir kultūros universitetas bei Šokio kolegija (nuo 1957).
Mongolijos operos ir baleto teatro rūmai Ulan Batore (1963)
L: E. Emsheimer, H. Haslund-Christensen The Music of the Mongols Stockholm 1943, The Music of the Mongols: Eastern Mongolia NewYork 1971; S. Kondrat'ev Muzyka mongol'skogo ėposa i pesen Moskva 1970; B. Smirnov Mongol'skaja narodnaja muzyka Moskva 1971; C. Pegg Mongolian Music, Dance and Oral Narative Performing Diverse Identities Washington 2001.
1731
Mongolijos kultūra
Mongolijos konstitucinė santvarka
Mongolijos partijos ir profsąjungos