mongolstika, orientalistikos šaka, tirianti mongolų tautų kalbas, literatūrą, meną, archeologiją, etnologiją, istoriją, naujausiais laikais – ir Mongolijos politines, ekonomines ir socialines problemas.
Raida
Mongolistika klostėsi viduramžiais. Jos raidą skatino 13 a. mongolų užkariavimai Azijoje, Rytų ir Vidurio Europoje. Apie mongolus plačiai rašė to meto kinų, arabų, persų, armėnų, gruzinų, rusų autoriai, italų keliautojai ir pasiuntiniai (G. del Carpini, Marco Polo ir kiti). Europoje mongolistika susiklostė 18 a.–19 a. pradžioje; žymiausi atstovai prancūzų misionieriai sinologai J.‑B. Duhalde’as, J. de Guignes’as ir kiti, kurie mokslinę visuomenę pirmą kartą supažindino su kai kurių kinų autorių veikalais. Rusų sinologai A. Leontjevas ir I. Rosochinas iš kinų ir mandžiūrų kalbų išvertė veikalų apie mongolus. 19 a. viduryje Rusija, būdama Mongolijos kaimynė ir turėdama su ja artimų ryšių, tapo mongolistikos centru. Tuo metu labiausiai domėtasi mongolų istorija, filologija ir literatūra. Mongolų filologijos pradininku Rusijoje ir apskritai Europoje laikomas I. Šmitas. Kiti žymesni 19 a.–20 a. pradžios rusų mongolistai: V. Bartoldas, A. Bobrovnikovas, K. Golstunskis, J. Kowalevskis, A. Popovas, A. Rudnevas. 1824 švedų diplomatas ir orientalistas A. K. d’Ohssonas išleido keturių tomų Mongolijos istoriją, kurioje pirmą kartą plačiai panaudojo persų autorių veikalus, t. p. kūrinius arabų, armėnų, gruzinų ir kitomis kalbomis. Tai vienas išsamiausių to meto Mongolijos istorijos veikalų. 19 a. pradžioje J.‑P. Abelis-Rémusat (Prancūzija) paskelbė apie mongolus kai kuriuos kinų šaltinius. 1876–1927 H. H. Howorthas (Jungtinės Amerikos Valstijos) parašė keturių tomų Mongolijos istoriją. Veikalų iš Mongolijos istorijos t. p. paskelbė R. K. Douglasas, D. Carruthersas (Didžioji Britanija), kiti.
20 a. ir vėliau daugiausia tyrinėta mongolų kalbos, literatūra, istorija, tiriami ir publikuojami šaltiniai. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje susidomėta ir Mongolijos naujausiųjų laikų politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis problemomis. Žymesni 20 a. rusų mongolistai: A. Jakubovskis, J. Rerichas, G. Sanžejevas, amerikiečių – O. Lattimore’as, G. M. Fritersas, R. A. Rupenas, vokiečių – W. Heissigas, britų – C. R. Bawdenas ir kiti.
Svarbiausi centrai
Mongolistikos svarbiausi centrai: Mongolijoje (Ulan Batoro universitetas ir Mongolijos mokslų akademijos institutai), Rusijoje (Rusijos mokslų akademijos Orientalistikos institutas ir skyrius Sankt Peterburge, Rusijos mokslų akademijos Archeologijos, Etnologijos, Geografijos, Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių institutai, Rusijos mokslų akademijos Sibiro skyrius Novosibirske, Azijos ir Afrikos šalių institutas prie Maskvos universiteto, Sankt Peterburgo universiteto Rytų fakultetas), Jungtinių Amerikos Valstijų (Yale’io, Harvardo, Kolumbijos, Indianos universitetai, Azijos tyrimų asociacija), Didžiojoje Britanijoje (Leedso universitetas, Londono universiteto Orientalistikos ir afrikanistikos mokykla), Vokietijoje (Bonos, Miuncheno, Wiesbadeno universitetai), Prancūzijoje (Paryžiaus universitetai), Japonijoje (Tokijo, Kioto, Osakos universitetai). Mongolistikos tyrimų centrai t. p. veikia Italijoje, Kinijoje. Tarptautiniu mastu mongolistiką koordinuoja tarptautinio mongolistų kongreso 1970 įsteigtas Nuolatinis komitetas ir Tarptautinė nuolatinė altaistų konferencija Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuo 1954 kasmet rengianti sesijas.
Mokslo žurnalai
Rusijoje mongolistikos darbai publikuojami žurnaluose Azija i Afrika segodnja (nuo 1957 Maskvoje; iki 1961 Sovremennyj Vostok), Narody Aziji i Afriki (nuo 1959), Didžiojoje Britanijoje – Bulletin of the school of Oriental and African studies (nuo 1917 Londone), The Far Eastern Quarterly (nuo 1941 Lancasteryje), Prancūzijoje – Journal Asiatique (nuo 1822 Paryžiuje), Lenkijoje – Rocznik orientalistyczny (nuo 1914 Krokuvoje) ir kituose.
2271