Mongòlų impèrija, vidurinių amžių valstybė Azijoje ir Rytų Europoje.
Įkurta 1206 Čingischano; apėmė Mongoliją ir žemes apie Baikalo ežerą. 1227, Čingischanui mirus, apėmė teritoriją nuo Japonijos jūros rytuose iki Kaspijos jūros vakaruose, nuo Angaros upės šiaurėje iki Šiaurės Kinijos ir Šiaurės Afganistano pietuose. Didžiojo chano Munkės valdymo laikotarpiu (1251–59) buvo užkariauta Pietų Persija ir Afganistanas, Mesopotamija, Užkaukazė, Pavolgis, diduma Rusios, Korėja. Po Munkės mirties Mongolų imperija pradėjo irti. Dar Munkei gyvam esant Batijus (valdė 1243–55) įkūrė Aukso ordą, Chulagu-chanas (valdė 1256–65) – Chulaguidų valstybę. Munkės įpėdinis Chu Bilajus (valdė 1260–94) užkariavo visą Kiniją (ir Tibetą); Chu Bilajaus ir jo įpėdinių valstybė vadinta Juanų imperija. 1368 sukilę kinai išvijo mongolus. 14 a. 4 ketvirtyje Mongolų imperija galutinai žlugo.