mongolų kalba

mongòlų kalbà priklauso mongolų kalbų grupei. Daugelis kalbininkų ją priskiria altajiečių kalbų šeimai.

Paplitimas

Mongolijos valstybinė kalba, Kinijos autonominio rajono Vidinės Mongolijos kalba. Taip pat vartojama Rusijoje ir Kirgizijoje. Kalbančiųjų apie 6 mln. (21 a. pr.adžioje).

Gramatikos ypatybės

Istoriškai skiriama bendroji mongolų kalba (iki 12 a.), senoji rašytinė (13–17 a., bendra visiems mongolams) ir dabartinė (nuo 18 amžiaus). Daugiausia mongolų kalba kalbančiųjų vartoja chalchų dialektą, kuriuo remiasi ir bendrinė kalba. Mongolų kalba turi 7 balsius, kurie gali būti ilgi ir trumpi, 19 priebalsių, iš kurių tik 4 sprogstamieji (antdantiniai t, t^h, gomurinis g ir liežuvėlinis g), sonantus m, n, r, visi kiti – pučiamieji ir afrikatos. Kirčiuojamas pradinis skiemuo. Kitų skiemenų balsiai redukuojami, žodžio gale išnyksta. Kaip ir visos altajiečių kalbos mongolų kalba yra agliutinacinė. Jai būdingas sinharmonizmas (žodžiuose gali būti tik priešakinės arba užpakalinės eilės balsiai). Morfologinėje sistemoje yra 8 linksniai, nėra giminės kategorijos, skaičius vartojamas retai. Dažniausia sakinio struktūra: veiksnys–papildinys–tarinys (SOV). Leksikoje vyrauja skoliniai iš tiurkų kalbų.

Raštas

Mongolijoje nuo 1941 įvesta kirilika, Vidinėje Mongolijoje išsaugotas senasis mongolų raštas.

1468