mongòlų kabos su tiurkų, tungusų ir mandžiūrų kalbų grupėmis priklauso altajiečių kalbų šeimai. Jų kilmė iš vienos prokalbės yra ginčytina. Mongolų kalbos prokalbė suskilo 5 amžiuje. Mongolų kalbas vartoja apie 7,5 mln. žmonių (21 a. pradžioje), daugiausia Mongolijoje ir Šiaurės Kinijoje, t. p. Rusijoje, Afganistane ir kitur. Mongolų kalbas sudaro apie 15 kalbų, kurios geografiniu požiūriu skirstomos į pogrupius: šiaurinį (senoji, vidurinė mongolų kalba ir šiuolaikinė Vidinės Mongolijos literatūrinė kalba), centrinį (mongolų bendrinė, arba chalchų mongolų, buriatų kalba ir chamniganų kalba), vakarinį (kalmukų kalba ir oiratų kalba), pietinį (šira jugurų, mongorų ir dunsianų kalbos), mogolų (mogolų kalba), kidanių (kidanių ir daūrų kalbos). Labiausiai paplitusios chalchų mongolų (mongolų kalba, apie 6 mln. vartoja Mongolijoje ir Kinijoje), buriatų (450 000 vartoja Rusijoje, Mongolijoje ir Kinijoje), oiratų (350 000 vartoja Kinijoje), dunsianų (apie 300 000 vartoja Kinijoje), kalmukų (180 000 vartoja Rusijoje) ir mongorų (150 000 vartoja Kinijoje) kalbos. Visos mongolų kalbos yra agliutinacinės, daug žodžių tiurkų kilmės.
1468