mongòlų rãštas, mongolų tautų raštas. 21 a. pradžioje Mongolijoje vartojama kirilika ir senasis mongolų raidynas. Mongolų tautos vartojo įvairius raidynus. Senasis, arba klasikinis, mongolų raidynas perimtas iš senovės uigūrų (uigūrų raštas) 13 a. pradžioje. Šį raidyną ilgai vartojo mongolų tautos Mongolijoje, Kinijoje ir Rusijoje. Jis yra vienas iš nedaugelio iš kairės į dešinę rašomų vertikalių raštų. Raidės žodžio pradžioje, viduryje ir gale rašomos nevienodai. 21 a. pradžioje šis raidynas išlikęs Vidinėje Mongolijoje (Kinija), čia vartojamas mongolų ir evenkų. Skiriami raidynai – todo bičigas, vagindra ir mandžiūrų (mandžiūrų kalba).
klasikinis mongolų raidynas
Todo bičigas (aiškus raidynas) sukurtas 1648 oiratų švietėjo budistų vienuolio Zajos Panditos (1599–1662), jo tikslas buvo suvienodinti rašybą ir tarimą, ir palengvinti skolinių iš sanskrito ir tibetiečių kalbų rašybą. Raidyną perėmė oiratai ir kalmukai. Oiratai iki šiol jį vartoja Kinijoje, nors mokymo įstaigose paplitęs senasis mongolų raidynas. Iki 1924 todo bičigo raidyną vartojo kalmukai Rusijoje, vėliau perėjo prie kirilikos. Vagindrą 1905 sukūrė buriatų vienuolis Agvanas Doržijevas (Dorjiev, 1850–1938), bet šiuo raidynu buvo atspausdinta tik apie 10 knygų.
Pirmieji bandymai pritaikyti kiriliką mongolų kalboms prasidėjo 19 a. viduryje. Po Spalio perversmo (1917) kirilika pradėta vartoti mongolų kalbose Rusijoje, po 1941 palaipsniui įvesta Mongolijoje. 20 a. 4 dešimtmetyje bandyta senovės mongolų raidyną pakeisti lotynų raidynu, bet šis neprigijo. 20 a. pabaigoje Mongolijoje buvo įteisintas senasis mongolų raidynas, bet jo vartojimas labai ribotas (antspaudai, iškabos, logotipai ir panašiai). Kirilika liko ne tik Mongolijos Respublikoje, bet paplito ir Vidinėje Mongolijoje. Tai lėmė jos tinkamumas informacinėms technologijoms (senasis mongolų raidynas yra sudėtingesnis, turintis įvairių raidžių variantų).
1468