mongòlų užkariãvimai prasidėjo 13 a. pradžioje, susikūrus Mongolų imperijai.
Mongolų imperija 13 amžiuje
Mongolai turėjo labai didelę ir judrią raitininkų, daugiausia lankininkų, kariuomenę, prieš kurią nepajėgė atsilaikyti dauguma kitų tautų ir šalių kariuomenių. 1207–11 Čingischano kariuomenė užkariavo Pietų Sibiro ir Rytų Turkestano tautas, 1211–19 – Šiaurės Kiniją (1215 užėmė Pekiną), o iki 1227 – žemes į šiaurę nuo Huanghės upės. 1219–23 užimtas Chorezmas, Afganistanas, Šiaurės Persija. Iki 1215 pagrindinės mongolų pajėgos sugrįžo į Mongoliją. Kita kariuomenės dalis, vadovaujama Džebės ir Subedėjaus, per Šiaurės Persiją prasiveržė į Užkaukazę, 1220–22 nusiaubė Azerbaidžaną ir dalį Sakartvelo. 1222 per Kaukazą Kaspijos pakrante ji pasiekė alanų žemes ir juos sumušusi įsiveržė į Rytų Europos stepes ir Krymą, 1223 Kalkos mūšyje sumušė jungtinę rusų ir kipčiakų kariuomenę, persekiojo ją iki Dniepro, bet 1224 sugrįžo į Mongoliją.
Po 1229 kurultajaus (1227 mirus Čingischanui didžiuoju chanu buvo išrinktas Ugedėjus) Subedėjaus ir Batijaus kariuomenė išstūmė iš Pakaspijo stepių kipčiakus, 1232 nesėkmingai bandė įsiveržti į Pavolgio Bulgariją. 1230 mongolai galutinai nukariavo Chorezmą, 1231 – Pietų Azerbaidžaną, 1235–39 – Šiaurės Azerbaidžaną ir Armėniją, nusiaubė Sakartvelą (jis pateko į vasalinę priklausomybę).
Kita mongolų kariuomenė 1231–34 baigė užkariauti Šiaurės Kiniją, 13 a. 6 dešimtmečio pajungė Korėją (ji irgi pateko į vasalinę priklausomybę). Po 1235 kurultajaus mongolų kariuomenė, vadovaujama Batijaus (apie 150 000 žmonių), 1236 užėmė Pavolgio Bulgariją, 1237 kariavo su alanais ir kipčiakais, 1236–40 užkariavo Rusią (1240 rudenį užėmė Kijevą). 1241 mongolai nusiaubė Vengriją, sugriovė jos sostinę Peštą, įsiveržė į Lenkiją ir Rytų Čekiją. 1241 pavasarį prie Legnicos (į vakarus nuo Vroclavo) jie sumušė lenkų riterių (remiamų joanitų ir tamplierių) kariuomenę, bet netrukus prie Olomouco (Moravija) jiems rimtai pasipriešino čekai ir jų sąjungininkai. Toliau į vakarus mongolai nebesiveržė – mirus didžiajam chanui Ugedėjui (1241) jie 1242 per Austriją, Šiaurės Italiją, Kroatiją pasuko Adrijos jūros link ir per Bosniją, Serbiją, Bulgariją sugrįžo į Rytų Europos ir Azijos stepes.
Legnicos mūšis 1241 (rankraščio Šventosios Jadvygos legenda iliuminacija, 1353, J. Paulo Getty muziejus)
Mongolai dar kariavo Mažojoje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose: užkariavo Konijos sultonatą, 1256 – Persiją ir Mesopotamiją, 1258 užėmė Abasidų kalifato sostinę Bagdadą, įsiskverbė į Siriją ir Palestiną; 1260 Ain Džaluto mūšyje mongolus sumušė Egipto mameliukų kariuomenė ir kuriam laikui pristabdė jų veržimąsi į Artimuosius Rytus.
mongolai 1258 užima Bagdadą (akvarelė, auksavimas, 14 a. pirmas ketvirtis, Rašido ad Dino Metraščių rinkinio iliustracija; Berlyno valstybinė biblioteka)
Vėlesni mongolų bandymai užimti Siriją (1271, 1281, 1299–1300 ir 1303) buvo nesėkmingi. Kovose su musulmonų valstybėmis mongolus rėmė kai kurios jiems pavaldžios krikščioniškos šalys (Sakartvelas, Kilikijos armėnų valstybė, Antiochija). 13 a. antroje pusėje mongolų užkariavimai vyko Rytų ir Pietryčių Azijoje: 1252–53 mongolai užkariavo Dali valstybę (dabar Junnano provincija), 1253 Tibetą, 1267–79 Pietų Kiniją, 1277–87 Birmą, ne kartą (1222, 1241, 1257, 1292, 1298, 1306, 1377) bandė įsiveržti į Indiją. 1281 mongolams nepavyko išsilaipinti Japonijoje (taifūnas sunaikino jų laivyną su 100 000 karių), 1291 jie buvo išvyti ir iš Birmos (1300 nesėkmingai ją bandė atgauti). 1257–88 mongolų ir kinų kariuomenė bei laivynas puldinėjo Vietnamą.
Mongolų užkariavimų padarinys – sukurta didžiausia pasaulio istorijoje imperija. Nors mongolai, sudarydami nedidelę užkariautų tautų gyventojų dalį, nesiekė pakeisti vietos religijos, kultūros ir valdymo sistemos – gyventojai dažniausiai buvo valdomi per vietininkus – prie Mongolų imperijos prijungtų tautų raida ilgam sulėtėjo. Per mongolų užkariavimus žuvo daugybė Azijos ir Rytų Europos gyventojų, ištuštėjo didžiulės teritorijos, sugriauta daug miestų, smuko žemės ūkis, sunaikinta dirbtinio drėkinimo sistema.