monochòrdas (mono…+ gr. chordē – styga), muzikos instrumentas – chordofonas.
Sandara
Sudaro styga, ištiesta virš apie 100 centimerų ilgio rezonansinės dėžės (iki 12 a. – virš lentos) per du įtvirtintus ramstukus (slenkstelius). Trečiasis (vidurinis) ramstukas – stumdomas, įspraustas tarp stygos ir postygio. Juo perskirtos stygos dalys skamba įvairiais intervalais (priklauso nuo ramstuko padėties). Stumdant ramstuką postygyje sužymėta intervalų skale, keičiamas garso aukštis. Garsas išgaunamas mušant per stygą plaktuku, gnaibant arba braukant stryku.
Istorija
Nuo 6 a. pr. Kr. monochordas buvo žinomas Graikijoje kaip prietaisas Pitagoro stygos dalijimo eksperimentui. Vėliau naudotas daugiausia muzikos didaktikai, instrumentams derinti ir tiksliems aukščio matavimams (tokios paskirties monochordas dar vadinamas sonometru (sono...+ metras), akustikos dėsniams demonstruoti. Viduramžiais buvo paplitęs bažnytinio giedojimo mokyklose, juo skambino klajojantys muzikantai. Vėlyvaisiais viduramžiais kartais būdavo pridedama dar 1–2 stygos. Tokiems instrumentams išliko monochordo pavadinimas (kartais jie dar vadinti polichordais); iš jų išsirutuliojo tromba marina, klavikordas ir ratukinė lyra. 16 a. vietoj vieno slenkstelio atsirado varžiklis; garso aukštis keičiamas žemėjančią stygą prispaudžiant prie instrumento postygio. 17–18 a. monochordas plačiai naudotas vargonams, varpams derinti. 19 a. pabaigoje monochordą garsui matuoti pakeitė tikslesni prietaisai. Įvairių monochordo atmainų aptinkama liaudies muzikoje (pvz., manikarka).
sonometras, polichordas
357