monochròmija (mono… + gr. chrōma – spalva), dailės kūrinių vienspalviškumas, kai naudojama viena spalva arba jos toninė gradacija. Polichromijos priešingybė. Kuriama įvairia technika (aliejine tapyba, akvarele ir kita). Daugiasluoksnėje tapyboje modeliuojant viena spalva gali būti nutapytas podažis, ši spalva veikia paveikslo viršutinius sluoksnius, jei jie tapomi lesiruotėmis, skaidriomis spalvomis. Kartais ir polichrominėje tapyboje atskiros paveikslo dalys tapomos monochromiškai (pvz., skulptūros). Monochromija žinoma nuo viduramžių, paplito 17–18 a., dažna japonų ir kinų tapyboje. Monochromijos atmainos – grizailė ir kamajo.
1746