monòdija (mono… + gr. ōdē – giedojimas), solo dainavimas pritariant instrumentams. Atsirado apie 1600 Florencijoje, menininkų būrelyje Florencijos kamerata, kuris siekė atgaivinti ir propaguoti antikinę tragediją, vienbalsę muziką. Monodijos ištakos – trubadūrų, žonglierių dainos (baladės, rondo, virelės) ir šokiai. Greitai monodija paplito Prancūzijoje ir Ispanijoje kaip polifonijos priešingybė. Pritarimas buvo užrašomas skaitmeninio boso sistema. Polifoninė melodinių linijų pynė buvo padalyta į išorinius (melodiją ir bosą) ir vidurinius balsus, kurie sudarė akordus.
Skiriami du monodijos stiliai – rečitatyvinis (melodiką sąlygojo poetinis tekstas) ir naujasis (vyravo dainingasis pradas). Monodija turėjo daug įtakos naujoms formoms ir žanrams atsirasti, homofonijai įsigalėti (plėtojosi rečitatyvas, arija, skaitmeninis bosas, opera, kantata, oratorija). Vyravęs monodinis stilius buvo perkeltas į bažnytinį koncertą. Baroko epochoje pasijose pirmasis monodinį rečitatyvą pavartojo H. Schützas.
3133