monodramà (mono… + drama), sceninis muzikos kūrinys, skirtas vienam aktoriui su orkestro arba instrumentinio ansamblio pritarimu. Kartais dalyvauja choras, baleto šokėjai. Monodramos prototipas – Atėnų tragedija, gyvavusi 6–5 a. pr. Kr. (kūrė poetai Tespidas, Frinichas). Šį chorinės lyrikos kūrinį be choro atliko dar ir aktorius. Monodrama kaip žanras susiklostė 18 a. J.‑J. Rousseau kūryboje (Pigmalionas, pastatyta 1770 Lione). Vėliau monodrama, suartėjusi su operos žanru, nuo jo skyrėsi solisto partijos pobūdžiu: ją sudarė melodeklamacija arba melodizuotas rečitatyvas. Monodramos raida susijusi su bendraisiais dramos dėsningumų pokyčiais. Konfliktu pagrįsta dramatizmo esmė itin ryški programinėje romantizmo muzikoje (H. L. Berliozo lyrinė monodrama Lelijus, arba Sugrįžimas į gyvenimą deklamuotojui, chorui, dainininkams solistams ir simfoniniam orkestrui). Permaininga žmogaus išgyvenimų dinamika pagrįsta A. Schönbergo ekspresionistinė monodrama Laukimas dramatiniam sopranui ir dideliam orkestrui (1909) ir F. Poulenco lyrinė psichologinė monodrama Žmogaus balsas (pagal J. Cocteau, 1958).
L: N. Evreinov Vvedenie v monodramu Sankt-Peterburg 1909; S. Demmer Untersuchungen zu Form und Geschichte des Monodrama Köln–Wien 1982.
2898