monofiztai (mono… + gr. physis – prigimtis), ankstyvosios krikščionybės erezijos, nepripažįstančios, kad Jėzus Kristus buvo dviejų – dieviškosios ir žmogiškosios – prigimčių, šalininkai. Teigė, kad Jėzus Kristus buvo tik vienos – dieviškosios – prigimties. Pradininku laikomas Eutichas (mirė po 451), bet nežinoma, ar šį mokymą išplėtojo pats, ar tik perteikė kitų mintis.
448 vyskupui Flavianui įtarus Eutichą erezija, buvo pavesta bažnytiniam teismui ištirti jo raštus. Efeso sinode (449) Eutichas buvo išteisintas, visiškai nekreipta dėmesio į popiežiaus Leono I Didžiojo laišką vyskupui Flavianui (laiškas laikomas geriausiu to laikotarpio kristologijos dokumentu); sinodas Vakarų Bažnyčioje nebuvo pripažintas (popiežius Leonas I Didysis jį pavadino plėšikų sueiga, lotyniškai latrocinium). Chalkedono susirinkime (451) popiežiaus Leono I Didžiojo laiškui buvo pritarta ir pasmerktos Euticho idėjos. Popiežius teigė, kad Kristus yra dviejų prigimčių, sujungtų, bet nesumaišytų, be jokio nuostolio ar praradimo suvienytų viename dieviškajame asmenyje. Šis kristologinis mokymas išsirutuliojo iš soteriologijos, – kad išgelbėtų žmoniją, Jėzus Kristus turėjo būti ir Dievas, ir žmogus. Chalkedono susirinkimas priėmė popiežiaus Leono I Didžiojo koncepciją apie dvi nesumaišytas Kristaus prigimtis ir ją dogmatizavo (dogma).
Konstantinopolio II susirinkimas (553) dar kartą pasmerkė monofizitizmą, bet jis ir vėliau turėjo šalininkų, ilgainiui sukūrusių savarankiškas Bažnyčias – Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia, Eritrėjos Stačiatikių Bažnyčia, Etiopų Stačiatikių Bažnyčia, Koptų Stačiatikių Bažnyčia, Malankarų Stačiatikių Bažnyčia, Sirų Stačiatikių Bažnyčia ir jos autonominė Malankarų (Jakobitų) Sirų Stačiatikių Bažnyčia.
908