monogramà (mono… + gr. gramma – raidė, rašytinis ženklas), vardaženklis, patvirtinantis nuosavybės teisę, nurodantis daikto savininką, užsakovą, gamintoją.
Dažniausiai sudaryta iš vardo ir pavardės, organizacijos, bendrovės pavadinimo pirmųjų raidžių. Kartais derinama su datą žyminčiais skaitmenimis, įvairiais simboliais, insignijomis, puošiama dekoratyviniais elementais (kartušu, vainikais, kita). Monogramos komponuojamos herbuose, antspauduose, dokumentuose, ekslibrisuose, logotipuose, knygų viršeliuose. Monograma gali būti atspausta, išskobta, iškalta, išsiuvinėta, išdeginta, inkrustuota. Nuo 5 a. pr. Kr. kaldintos ant monetų kaip dirbtuvės ar oficialaus leidimo gaminti pinigus, ženklas. Nuo 1 a. pr. Kr. monogramomis pradėti žymėti antkapiai, asmeniniai daiktai (drabužiai, nosinės, patalynė, pakinktai, karietos, kita). Nuo viduramžių naudotos kaip parašas, žymėjo priklausomybę ponui, monarchui (livrėjos, uniformos, antpečiai, kokardos). Amatininkų naudota kaip prekės ženklas, kuriuo žymimi baldai, įrankiai, kiti gaminiai ar dirbiniai. Krikščionybėje simbolinę reikšmę įgijo Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos monogramos; jomis ženklinami sakraliniai pastatai, bažnytinė įranga, liturginiai reikmenys, antkapiai, skulptūros, paveikslai.
žiedas su monograma (elektrumas, 7 a., Šiaurės Prancūzija, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
2041