monoklòniniai antiknai, vieno ląstelių klono gaminami antikūnai, atpažįstantys ir specifiškai surišantys vieną antigeno epitopą. Pasižymi unikaliu specifiškumu, priklauso tai pačiai imunoglobulinų klasei ir poklasiui, turi vienodas fizines ir chemines savybes. Laboratorinėmis sąlygomis monokloniniai antikūnai gaunami hibridomų technologijos metodu, suliejant pasirinktu antigenu imunizuotų gyvūnų plazmines ląsteles su mielominėmis. Iš vienos hibridomos kilęs hibridinių ląstelių klonas gamina tam tikro unikalaus specifiškumo monokloninius antikūnus, vadinamus monokloniniais monospecifiniais antikūnais (hibridoma). Surišti (konjuguoti) su fermentais, fluorochromais arba radioaktyviaisiais izotopais monokloniniai antikūnai naudojami imunocheminės analizės metoduose, ląstelės biologijos tyrimuose ir imunodiagnostikoje, nustatant virusų antigenus, vėžinių ląstelių ir kitų specifinius žymenis. Taikant rekombinantinės deoksiribonukleorūgšties (DNR) technologijas kuriami chimeriniai ir humanizuoti monokloniniai antikūnai, kurių variabilusis regionas kilęs iš vienos organizmų rūšies, konstantinis – iš kitos. Tokių monokloninių antikūnų antigeninį specifiškumą, priklausantį nuo variabiliojo regiono, lemia pelės DNR, o izotipą – žmogaus DNR. Šių chimerinių antikūnų konstantinį regioną koduoja žmogaus genai, jų molekulė turi mažiau pelės antigeninių determinantų (epitopų), todėl pasižymi silpnesniu imunogeniškumu žmogui, palyginti su pelės monokloniniais antikūnais. Genų inžinerijos metodais galima įvairiai modifikuoti antikūno molekulę ir suteikti jai norimų savybių. Dviejų hibridomų hibridai (kvadromos) gamina bispecifinius monokloninius antikūnus, kurie gali surišti du skirtingo specifiškumo antigenus. Pvz., šie antikūnai, specifiškai sąveikaudami su citotoksinio limfocito ir vėžinės ląstelės paviršiuje esančiais antigenais, sukelia vėžinės ląstelės lizę, todėl gali būti naudojami terapijoje.
2914