monolãtrija (mono… + gr. latreia – garbinimas), religijotyroje – vieno Dievo garbinimas nepaneigiant kitų dievų egzistavimo. Monolatrija yra tarpinė religijos raidos stadija tarp politeizmo ir monoteizmo. Šiam t. p. būdinga vieno Dievo garbinimas, bet kitaip negu monolatrijoje, neigiamas kitų dievų egzistavimas.
Monolatrijos pėdsakų yra ST. Iki Babilono nelaisvės (6 a. pr. Kr.) šalia Jahvės kulto aptinkama ir kitų dievų garbinimo pėdsakų. Karalius Saliamonas senatvėje pastatė aukurus pagonių dievams Kemošui ir Molechui (1 Kar 11,7). Psalmėse Dievas vaizduojamas visų kitų dievų teisėju. Po Babilono tremties sukurtuose ir redaguotuose tekstuose buvusios izraelitų nelaimės aiškinamos kaip Dievo bausmė už kitų dievų garbinimą. Išskirtinis vieno Dievo garbinimas buvo grindžiamas pranašo Mozės autoritetu, nurodant į Dievo įsakymą Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats (Įst 6,4).
908