monotezmas (mono + gr. theos – dievas), tikėjimas vieną asmeninį Dievą. Pabrėžiama Dievo absoliutumas, amžinumas, visagalybė, gėris. Monoteistinėse religijose išpažįstamas vienas Dievas kūrėjas, apsireiškiantis žmonijos istorijoje dažniausia per pranašus. Monoteistinės religijos yra judaizmas, krikščionybė ir islamas, kai kurie tyrinėtojai dar priskiria ir zoroastrizmą. Monoteizmo elementų yra vaišnavizme, šaivizme, Ramanudžos, Nimbarko (gyveno 11–12 a.), Madhvos, Ramakrišnos, Vivekanandos mokymuose. Monoteizme, kitaip negu panteizme, egzistuoja monistinė Dievo samprata, teigianti tik vieną būties pradą – Dievą.
Anot religijų istoriko U. Bianchi (1922–95), monoteizmas visada konfrontuoja su politeizmui būdingu tikėjimu daugelį kiekybiškai determinuotų dievų. Monoteizmo tendencijos: priartinti Dievo transcendenciją, jo imanentinį buvimą žmoguje; įveikti beribę distanciją tarp žmogaus ir Dievo per tarpines figūras bei užtarėjus; paaiškinti blogio egzistavimą be Dievo įsikišimo arba išaiškinti Dievo visagalybės ir žmogaus valios laisvės santykį. Ėmus vienai šių tendencijų neproporcingai vyrauti prieš kitas, monoteizmas pakrypsta į dualizmą (manicheizmas), prietarus, kvietizmą ir tam tikras humanizmo formas.
Monoteizme Dievas yra suprantamas kaip asmuo, galintis komunikuoti su žmonija, bet jis nėra tapatinamas su žmogiškuoju asmeniu. Dieviškasis ir žmogiškasis Aš radikaliai skiriasi, nes kitaip absoliutus Dievas taptų tik vienas iš daugelio, kad ir kiek kokybiškai būtų aukštesnio laipsnio. Dievas nėra laikomas absoliučiu asmeniu, jis yra visiškai kitoks; Senajame Testamente, Naujajame Testamente ir Korane pabrėžiamas Dievo viršasmeniškumas (Iz 40, 25; 1 Tim 6,16; Jn 8,12; 6,48). Dievas bibline prasme yra asmuo kaip apsireiškiantis Dievas, atskleidžiantis asmeniškumo ir dialogo su žmonija galimybę. Čia išryškėja monoteizmo ir teomonizmo (graikų kalba theos – dievas, lotynų kalba monismus – doktrina apie vienį), kuriame egzistuoja tikėjimas dieviškąja beasmene būtimi (Brahmanu, dao), skirtumas. Monoteizmas, siekdamas atsiriboti nuo panteizmo, objektyvizuoja arba subjektyvizuoja Dievą ir taip atskiria jį nuo beasmenės Visumos. Dievas yra Būtis, radikaliai kitokia negu būtis, kurią pats sukūrė. Jis yra Tas, kuris gelbėja žmogų. Monoteizmas griežtai atskiria filosofinį vienį nuo tikėjimo į vieną Dievą. Neoplatonikų doktrina apie vienį gali būti suderinama su politeizmu, nes dėl daugybės dievų garbinimo galima aprašyti Dievo didybę, jo pasireiškimo procesą. Filosofinis vienis traktuojamas ne kaip stabmeldystės forma, bet kaip noras suvokti būties slėpinius ir juos pristatyti.
Biblija yra trijų didžiųjų monoteistinių religijų bendras pagrindas, nes jose Abraomas laikomas svarbiu tikėjimo protėviu. Judaizmas yra pirmoji monoteistinė religija, kurioje Dievas nėra filosofinis ar panteistinis vienis, bet Vienintelis; Dievo patirtis grindžiama ne teorine, bet soteriologine samprata. Tai kyla iš konkrečios patirties, jog Jahvė (JHWH) išrinktajai tautai unikaliu būdu apsireiškė istorijoje kaip vienintelis įmanomas Išlaisvintojas. Pagal Bibliją, monoteizmas judaizme neatsiranda iš monolatrijos. Monoteistinis tikėjimas besąlygiškai kyla iš sampratos, jog tauta yra Dievo išrinkta atlikti ypatingą misiją, kuri konkretizuojasi ne tiek jos viduje, bet visuotinai. Monoteizme Sandora tarp Dievo ir žmonių nusako konkretų ryšį tarp išrinktosios tautos ir Dievo. Sandora – ryšys vieno su Vienu kaip monogaminėje santuokoje, kuri tapo šios Sandoros simboliu (Oz 2, 20–21). Vieno Dievo gelbėtojo patirtis veda prie Dievo kaip kūrėjo suvokimo (Iz 45, 7). Judaizme monoteistinė Dievo samprata yra išreikšta dekaloge ir skirta visai žmonijai, kaip nustatanti elgesio normas ir teikianti laisvę (Iš 20, 2–3). Monoteistinę Dievo išskirtinumo sampratą iš judaizmo perėmė kitos monoteistinės religijos. Tikėjimas vienu Dievu, kilęs izraelitų tautoje, buvo stiprinamas per prisiminimą ir laukimą, pasireiškiantis bendruomeniniu ir asmeniniu aspektu. Tai istorinių įvykių sudabartinimas per kultą ir maldą, privalomas atnaujinti kasdien ryte ir vakare; taip nuolat pabrėžiamas ryšys su vienu Dievu.
Judaistinis monoteizmas negali būti sutapatintas su pagonišku tikėjimu, kuriame yra savitų monoteizmo elementų. Grynas monoteizmas niekada abstrakčiai nevertina visumos, bet žvelgia į ypatingą ir konkrečią tikrovę (Iz 45,5), taip atmetami kiti dievai ar teorijos.
Krikščionybė, kaip monoteistinė religija, išpažįsta tą patį Dievą kaip judaizmas, nes Senasis Testamentas, įtrauktas į krikščionių šventraštį, kalba apie tą patį ir vienintelį Dievą; Jėzus neskelbė kitokio Dievo. Į klausimą, koks yra svarb. įsakymas, Jėzus Mk 12, 29 pirmiausia pabrėžė – Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats (tai monoteizmo išpažinimas kasdienėje maldoje; Įst 6,4) ir tik po to kalbėjo apie meilės įsakymą. Monoteistinis tikėjimas yra bendras judaizmui, krikščionybei ir islamui. Vatikano II susirinkimas deklaracijoje Nostra aetate (1965) pabrėže monoteistinį tikėjimo bendrumą, vieną Dievą, kaip atveriantį tarpreliginio dialogo galimybę. Krikščioniškasis monoteizmas išpažįsta vieną, bet triasmenį Dievą (išskyrus antitrinitorių judėjimus). Šis išskirtinis tikėjimas remiasi Jėzumi Kristumi ir jo santykiu su Dievu Tėvu, kuris yra vienintelis ir unikalus. Krikščionims Kristus yra žadėtasis Mesijas. Išpažindami Kristų krikščionys tvirtina, jog jis yra vienos substancijos su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia, tai ir sudaro Švenčiausiąją Trejybę. Krikščioniškas trinitarinis monoteizmas nėra politeizmas arba triteizmas (tikėjimas tris skirtingus dievus) – išpažįstamas vienas Dievas trijuose asmenyse. Anot K. Bartho, tris kartus vienas ir tas pats trinitarinis Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia savyje, aukštybėse ir apreiškime. Nuo pradžios Katalikų bažnyčia akcentavo monoteistinį tikėjimą, kurį gavo iš vienintelio Išganytojo, vienatinio Sūnaus Jėzaus Kristaus gimusio (viengimio) iš vienintelio Tėvo. Gindama savo poziciją susidūrė su dualizmu, pagoniškuoju deizmu, filosofinio vienio samprata, modalistine (sabelijanizmas) doktrina, arijonizmu, naujaisiais laikais su teizmu.
Islamo pagrindas – tikėjimas vienintelį, amžiną Dievą (arabų kalba Allāh). Pranašas Mahometas kovojo su politeizmu. Dievo siejimas su kuo nors yra nuodėmė, kuri negali būti dovanota. Musulmonai melsdamiesi (salatas) kartoja žodžius Dievas (visų) didesnis (arabų kalba Allahū akbar), tikėjimo išpažinimu (šahada) liudija, kad Nėra kito dievo, išskyrus Dievą.
L: M. Campanini La Surah della caverna: Meditazione filosofica sull’unicità di Dio Firenze 1986; P. Lapide, J. Moltmann Monoteismo ebraico. Dottrina trinitaria cristiana Brescia 1992; E. Stancati Monoteismi a confronto Cosenza 1994.
2693