monotematzmas (mono… + tema), muzikos kūrybos principas – kūrinio (paprastai stambios formos) grindimas vienos temos (arba temų komplekso) variantais.
Monotematizmo užuomazgų yra Renesanso epochos (15–16 a.) praktikoje, kai vientisinio kūrinio (pvz., moteto, ričerkaro) padalos arba ciklinio kūrinio (pvz., mišių) dalys buvo grindžiamos giminingomis intonacijomis; senovinių šokių cikluose vartota ta pati melodija, tik su pakeistu jos metru, ritmu ir tempu. Baroko epochoje (17 a.–18 a. pirmoje pusėje) monotematizmo bruožai pasireiškė viena vyraujančia tema vientisinėse formose (kupletinis rondo, riturnelinė arija, senovinė koncertinė forma, ostinatinės variacijos) ir ciklinių formų dalių intonaciniu giminingumu (senovinė siuita).
19 a. antroje pusėje susiklosčiusios sonatos formos šalutinė tema dažnai kildavo iš pagrindinės; sonatinio ciklo dalių temas vienydavo intonaciniai ryšiai. L. van Beethoveno kūryboje (ypač V simfonijoje) kai kurios temos įgijo simbolinę prasmę ir tarsi leitmotyvai imtos kartoti visose sonatinio ciklo dalyse. Toks temų traktavimas dėl plintančių programiškumo tendencijų tapo itin būdingas 19 a. kompozitorių romantikų simfoninei muzikai (pvz., H. L. Berliozo Fantastinė simfonija ir simfonija Haroldas Italijoje, P. Čaikovskio IV ir V simfonijos, A. Skriabino II ir III simfonijos). Monotematizmo principą itin plačiai naudojo F. Lisztas. Jo stambios formos kūriniai (sonata ir koncertai fortepijonui, simfoninės poemos) pagrįsti tik keliomis temomis; smarkiai pakeitus jų pirminį pavidalą (ritmiką, tempą, faktūrą, dinamiką ir kita) šios temos tapdavo iš esmės skirtingomis, net kontrastingomis.
Lietuvių kompozitorių kūryboje monotematizmu pasižymi M. K. Čiurlionio simfoninė poema Jūra, J. Juzeliūno II simfonija.
Monotematizmas savaip atsiskleidė dodekafonine technika pagrįstuose kūriniuose. Jų tematizmas formuojamas iš tos pačios 12 tonų serijos, turinčios būdingą intervalinę struktūrą.
2309