monotpija (mono… + gr. typos – atspaudas), grafikos technika, artima tapybai. Piešiama arba tapoma ant metalo, akmens, stiklo, medžio plokštelės aliejiniais, spaudos dažais, akvarele, kreida, pastele, grafitu arba kitokiomis priemonėmis. Dažas ant plokštės gali būti tepamas teptuku, lazdele, skudurėliu, pirštais. Plokštelėje nėra fiksuoto (įrėžto) piešinio kaip kitose grafikos klišėse. Vaizdas kuriamas negatyvo būdu, kai dažu ar tušu padengtos plokštės tam tikri plotai nuvalomi (šviesus piešinys tamsiame fone), arba pozityvo būdu, kai linijomis ir spalvomis dengiama švari plokštelė. Daromas tik vienas ir unikalus atspaudas. Vaizdas perkeliamas ant drėgno popieriaus arba plonos drobės presu, voleliu arba spaudžiant rankomis. Kartais ant plokštės likus dažo, spaudžiamas antras ar trečias neryškus atspaudas, vadinamas šešėliniu. Šešėliniai atspaudai dažniausiai naudojami kaip pagrindas piešimui ar tapybai. Atsirado 17 a. Italijoje (G. B. Castiglione, 1609–64). Monotipiją plėtojo Rembrandtas, vėliau – W. Blake’as ir E. Degas. 20 a. monotipija išpopuliarėjo Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje monotipijos technika intensyviai imta kurti 20 a. antroje pusėje.
2041