montãnininkai, ankstyvosios krikščionybės erezijos šalininkai, laukę Kristaus greito antrojo atėjimo. Pradininku laikomas Montanas iš Frigijos, buvęs Kibelės kulto šventikas, vėliau save laikęs pranašu, Bažnyčios reformatoriumi ir Jėzaus Kristaus pažadėtuoju Šventosios Dvasios įrankiu – parakletu (Šventoji Dvasia ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs; Jn 16,14). Montanininkai ypač skelbė chiliazmo idėjas.
Apie 170 Montanas su šalininkais ėmė skelbti griežtą religinių papročių reformą ir askezę, pasmerkė vengiančius kankinystės, skelbė greitą pasaulio pabaigą ir reikalavo ypatingai pasirengti Kristaus antrajam atėjimui, reikalavo grįžti prie griežtos pirmųjų krikščionių gyvensenos, pasninkauti, nepripažino teisės antrą kartą tuoktis vienam sutuoktinių mirus ir Bažnyčios galios atleisti sunkias nuodėmes, ypač vertino ekstazėje patirtas pranašystes.
Nuo 172 Montanas veikė Frigijos ir Misijos srityse. Montaninkų mokymas itin greitai sklido Romoje, Afrikoje. Apie 205 prie montanininkų prisidėjo nuo Bažnyčios atsimetęs Tertulijonas ir tapo uoliausiu montanininkų atstovu.
Su montanininkais kovojo daugelis Bažnyčios sinodų bei gyvenamojo laikotarpio Bažnyčios tėvai (Apolinaras Hierapolietis, Miltiadas, Melitonas Sardietis). Montanininkų idėjos nunyko 5–6 amžiuje.
908