Montpellier (Monpelj), miestas Prancūzijos pietuose; Oksitanijos administraciniame regione; Hérault departamento centras.
295 500 gyventojų (2019; aglomeracijoje 458 200 gyventojų). Montpellier įsikūręs apie 10 km nuo Viduržemio jūros, į vakarus nuo Ronos deltos, prie Lezo upės (teka į Viduržemio jūrą).
Šv. Petro katedra Montpellier (14 a. antra pusė, 16–18 a. perstatyta)
Per miestą eina Paryžiaus–Liono–Barselonos (Ispanija) greitasis geležinkelis ir plentas (nuo Narbonne’o jų šaka į Tulūzą). Fréjorgues’o oro uostas (į pietryčius nuo Montpellier). Kompiuterių (IBM įmonės), mašinų, traktorių gamyba, chemijos ir farmacijos, statybinių medžiagų, tekstilės, siuvimo, maisto (konditerijos, mėsos, aliejaus, vyno) pramonė. Prie Montpellier iš jūros vandens garinama druska. Tarptautinė vynuogininkystės ir vyno mugė (miesto apylinkėse didumą dirbamosios žemės užima vynuogynai). Turizmas. Montpelier universitetas, prekybos, chemijos, žemės ūkio aukštosios mokyklos. Mokslinio tyrimo (atogrąžų žemdirbystės, farmacijos ir kiti) institutai, laboratorijos; Montpellier vadinamasis technopolis užima apie 800 hektarų. Medicinos biblioteka (viena žymiausių Prancūzijos rankraščių saugyklų). F. X. Fabre’o (archeologija, dailė), J. F. X. Atger (16–19 a. piešiniai ir estampai; viena didžiausių kolekcijų Prancūzijoje), Senojo Montpellier (dailė), Prancūzijos pėstininkų (15–20 a.), Languedoco (archeologija, dailė, etnologija, istorija), Agropolio (technika, pramonė) ir kiti muziejai; daug meno galerijų. Operos, kongresų, konferencijų, koncertų centras Le Corum. Planetariumas. Botanikos sodas (įkurtas 1593, seniausias Prancūzijoje).
2271
Architektūra
Sakraliniai pastatai: Šv. Benedikto vienuolynas (1364, dabar Montpellier universiteto Medicinos fakultetas) su Šv. Petro katedra (14 a. antra pusė, 16–18 a. perstatyta), Šv. Dionizo (1699, architektas A. C. d’Avileras), Notre‑Dame des Tables (18 a., architektas J. A. Giralis), Šv. Roko (apie 1860), neogotikinės Šv. Onos (1868, dabar šiuolaikinio meno centras), Kūdikėlio Jėzaus Teresės (1942, architektas J. Boudes’as) bažnyčios. Išliko klasicistinis jėzuitų koledžas (17 a., dabar F. X. Fabre’o muziejus), barokiniai Hôtel de Saint Côme rūmai (18 a., architektas J. A. Giralis), 14–17 a. gyvenamųjų namų. Ryškus 17–18 a. urbanistinės architektūros pavyzdys – Peyrou kompleksas: Karaliaus Saulės triumfo arka (17 a. pabaiga, architektas A. C. d’Avileras), sodai su Liudviko XIV statula (1838, skulptorius J.‑B. J. Debay), šešiakampis vandens bokštas (18 a. antra pusė, architektas J. A. Giralis), Šv. Klemenso akvedukas (18 a.) su dviem arkadų aukštais. Fontanas Trys gracijos (1790, skulptorius É. d’Antoinas) Komedijos aikštėje. 19 a. pastatai: operos teatras (19 a.), geležinkelio stotis (1845, architektas C. Didionas, 1984, 2006 išplėsta). 20 a. pastatai: operos, kongresų namai, konferencijų, koncertų centras Le Corum (1988, architektas C. Vasconi), gyvenamųjų namų kvartalas Antigone (1979–97, architektas R. Bofillis).
Peyrou komplekso promenada su vandens bokštu (18 a. antra pusė, architektas J. A. Giralis) ir Liudviko XIV statula (1838, skulptorius J.‑B. J. Debay)
2271
Istorija
Įkurtas Tulūzos grafų, buvo tvirtovė, jos centre stovėjo pilis. Pirmąkart paminėtas 985, vėliau tapo Viduržemio jūra įvežamų prieskonių prekybos centru. Čia įsikūrė musulmonų, žydų, katarų bendruomenės. 1220 įkurtas universitetas tapo garsiu medicinos mokymo centru. 1213 vedybomis miestas atiteko Aragono karaliui Petrui II, 1349 jį nusipirko Prancūzijos karalius Pilypas VI. 15 a. pabaigoje iš miesto išvyti žydai, 17 a. ir moriskai (apsikrikštiję musulmonai). Nuo 1536 vyskupijos centras. 16 a. prasidėjus reformacijai dauguma miestiečių tapo hugenotais, sugriovė daug bažnyčių ir vienuolynų, pavertė miestą tvirtove. Po apsiausties 1622 Montpellier užėmė karaliaus Liudviko XIII kariuomenė. Liudviko XIV valdymo laikotarpiu (1643–1715) miestas tapo Languedoco regiono centru, garsėjo vynais. Dėl vyno prekybos Montpellier sparčiai plėtėsi 19 amžiuje. Per II pasaulinį karą kelis kartus bombarduotas. 20 a. septintame dešimtmetyje čia apsigyveno daug emigrantų iš nepriklausomu pasiskelbusio Alžyro. 1969–2015 Montpellier buvo Languedoco‑Roussillono administracinio regiono centras.
2271