Montréalio protokolas (Monreãlio protokòlas), Jungtinių Tautų Vienos konvencijos dėl ozono sluoksnio apsaugos protokolas; tarptautinė sutartis, kuria siekiama apsaugoti ozono sluoksnį palaipsniui mažinant ozoną ardančių medžiagų gamybą ir naudojimą. Ozono sluoksniu vadinamas stratosferoje esantis ozonas, kurio daugiausia yra 20–30 km aukštyje.
Susirūpinimas dėl ozono sluoksnio išsaugojimo sustiprėjo 20 a. 7 dešimtmečio pabaigoje, kai buvo gauti moksliniai įrodymai, kad kai kurios dėl žmogaus veiklos į atmosferą patenkančios cheminės medžiagos ardo ozono sluoksnį. Didžiausią įtaką darančiomis buvo pripažinti aerozoliniuose flakonuose, tirpikliuose ir šaldymo įrenginiuose naudojami chloro ir fluoro turintys angliavandeniliai, dažnai įvardijami bendru chlorfluorangliavandenilių (CFC) pavadinimu, t. p. įvairūs bromo junginiai. Šios medžiagos yra sunkiai skylančios, ilgaamžės; patekusios į atmosferą pasiekia aukštesnius jos sluoksnius ir naikina ozono molekules, saugančias Žemės gyvybę nuo kenksmingos ultravioletinės Saulės spinduliuotės, o CFC dar ir stiprina šiltnamio efektą.
1981 Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa inicijavo tarptautinės sutarties, sprendžiančios šią problemą, kūrimą. Po ketverius metus trukusių derybų 1985 buvo sėkmingai priimta Ozono sluoksnio apsaugos konvencija (Vienos konvencija), tačiau joje nebuvo įvardyti konkretūs reikalavimai, kokiais mastais valstybės turėtų sumažinti ozono sluoksnį ardančių medžiagų patekimą į aplinką. Siekdamos užpildyti šią spragą, po dvejų metų šalys susitarė dėl Vienos konvenciją papildančio ir emisijų ribojimus nustatančio protokolo. Protokolas buvo pasirašytas 1987 09 16 Montréalyje, įsigaliojo 1989 01 01, jį pasirašiusios valstybės ir organizacijos vadinamos (Protokolo) Šalimis. Pagrindinis Montréalio protokolo valdymo organas yra kasmetiniai šalių narių atstovų susitikimai.
Nuo to laiko Montréalio protokolas, kiekvieną kartą vis labiau sugriežtinant ozono sluoksnį ardančių medžiagų gamybos ribojimus, buvo peržiūrėtas ir papildytas 9 kartus: 1990 (Londonas), 1991 (Nairobis), 1992 (Kopenhaga), 1993 (Bankokas), 1995 (Viena), 1997 (Montréalis), 1998 (Australija), 1999 (Pekinas) ir 2016 (Kigalis). Šie papildymai galioja tik juos atskirai ratifikavusioms šalims. Montréalio protokolą yra ratifikavusios 198 šalys, vėlesnius papildymus – 197 šalys, o Kigalio papildymą – 87 šalys (2019 duomenimis).
Pvz., Kigalio pakeitimu nustatomi veiksmai, kurių turi imtis Montréalio protokolo Šalys, atsižvelgdamos į savo ekonominio ir socialinio išsivystymo lygį, kad palaipsniui sumažintų hidrofluorangliavandenilių (HFC) vartojimą. Susitarta visuotinai sumažinti HFC vartojimą ir gamybą: ekonomiškai stiprios šalys pirmą kartą kiekius turi pradėti mažinti 2019, o silpnõs ekonomikos šalys – 2029–32. Taip turėtų būti užtikrinta klimato apsauga nuo stipraus šiltnamio efektą sukeliančių HFC dujų poveikio. Nors HFC dujos neardo ozono sluoksnio, jų išmetimas į atmosferą prisideda prie klimato atšilimo. HFC dujų galima rasti kasdien naudojamoje įrangoje ir gaminiuose, pvz., šaldytuvuose, oro kondicionieriuose ir aerozoliniuose purškikliuose. Šios dujos buvo pradėtos naudoti kaip ozono sluoksnį ardančių medžiagų, daugiausia chlorfluorangliavandenilių (CFC), alternatyva.
Lietuva Montréalio protokolą ratifikavo 1995, o 1998–2018 – ir visus šio protokolo papildymus.
Montréalio protokolo A, B, C, E ir F prieduose yra nurodytos kontroliuojamos medžiagos (pradiniame Montréalio protokolo variante buvo tik A priedas, B, C, E ir F priedai atsirado vėlesniuose protokolo papildymuose).
1
2
3
4
5
Montréalio protokole nurodyta, jog Šalys turi užtikrinti, kad per laikotarpį nuo 1991 07 01 iki 1992 12 31 jų kontroliuojamų medžiagų, priskiriamų A priedo I grupei (chlorfluorangliavandeniliai), vartojimo ir gamybos apskaičiuotieji lygiai neviršytų 150 % jų 1986 apskaičiuotųjų vartojimo ir gamybos lygių; per dvylika mėnesių nuo 1995 01 01 ir kiekvieną kitą dvylikos mėnesių laikotarpį šalių vartojamų A priedo I grupei priskirtų kontroliuojamų medžiagų apskaičiuotieji lygiai per metus gali sudaryti ne daugiau kaip 50 % jų 1986 apskaičiuotųjų vartojimo lygių; per dvylika mėnesių nuo 1997 01 01 ir kiekvieną kitą dvylikos mėnesių laikotarpį jų vartojamų A priedo I grupei priskirtų kontroliuojamų medžiagų apskaičiuotieji lygiai per metus gali sudaryti ne daugiau kaip 15 % jų 1986 apskaičiuotųjų vartojimo lygių, o per dvylika mėnesių nuo 2000 01 01 ir kiekvieną kitą dvylikos mėnesių laikotarpį jų kontroliuojamų medžiagų, įtrauktų į A priedo I grupę, vartojimo apskaičiuotieji lygiai per metus neviršys nulinio lygio. Atitinkamai iki nulinio lygio ar kito sutarto lygio turi būti mažinamas ir Montréalio protokolo kontroliuojamų medžiagų, priskirtų A priedo II grupei (halonai) bei B, C, E ir F priedams, vartojimo apskaičiuotasis lygis. Apskaičiuotaisiais lygiais vadinami gamybos, importo, eksporto ir vartojimo lygiai (išmetimų kiekis, padaugintas iš ozono ardymo potencialo). Per vienerius metus nuo Montréalio protokolo įsigaliojimo visos jį ratifikavusios Šalys turėjo uždrausti A priede išvardytų kontroliuojamų medžiagų importą iš bet kokios ne Protokolo Šalies.
Įsigaliojus Montréalio protokolui svarbiausių chlorfluorangliavandenilių ir susijusių chlorintų angliavandenilių koncentracijos atmosferoje sumažėjo arba stabilizavosi.
Montréalio protokolu kontroliuojamų kai kurių medžiagų koncentracijos kaita atmosferoje 1975‒2015. Koncentracija nurodyta trilijonosiomis dalimis (ppt). Pagal Pasaulinės meteorologijos organizacijos GHG biuletenio Nr. 14, 2018 duomenis
Halonų koncentracija ir toliau didėjo, nes vis dar išsiskiria gesintuvuose laikomi halonai, tačiau jų koncentracijos didėjimo tempas sulėtėjo, ir manoma, kad jų kiekis pradės mažėti maždaug nuo 2020. CFC buvo pakeisti į hidrofluorangliavandenilius (HFC) ir hidrochlorfluorangliavandenilius (HCFC), todėl pastarųjų koncentracija didėja, nes HCFC plačiai naudojami, pvz., kaip tirpikliai ar šaldymo agentai. 2006 atliktame moksliniame Montréalio protokolo poveikio vertinime teigiama, kad Montréalio protokolas veikia, nes yra įrodymų, kad atmosferoje sumažėjo ozoną ardančių medžiagų, galima įžvelgti pirmuosius stratosferos ozono atsistatymo požymius. Tačiau vis dar užfiksuojama nelegalių CFC gamybos, naudojimo ir bandymų parduoti atvejų Rusijoje, Taivane, Korėjoje ir Honkonge, o kai kurie emisijų šaltiniai lieka neišaiškinti. 2010 duomenų statistinė analizė parodo aiškių teigiamą Montréalio protokolo efektą – protokole numatytų veiksmų įgyvendinimas padeda atsistatyti stratosferos ozonui. Todėl Montréalio protokolas dažnai yra vadinamas sėkmingiausiu iki šiol tarptautiniu aplinkos apsaugos susitarimu.
Montréalio protokolas turės teigiamos įtakos žmonių sveikatai. Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos apsaugos agentūros 2015 ataskaitoje apskaičiuota, kad ozono sluoksnio apsauga padės užkirsti kelią daugiau nei 280 mln. odos vėžio atvejų, 1,5 mln. mirčių nuo odos vėžio ir 45 mln. susirgimų katarakta.
Tačiau manoma, kad HCFC ir fluorinti angliavandeniliai (HFC) gali labai prisidėti prie antropogeninio globalinio atšilimo, nes jų molekulės turi iki 14 000 kartų stipresnį šiltnamio efekto kūrimo potencialą nei anglies dioksidas. Šiuo metu Montréalio protokole raginama iki 2030 visiškai nutraukti HCFC gamybą ir naudojimą.
1163