mònų kalbà priklauso austroazijiečių kalbų šeimos monų ir khmerų kalbų šakos pietinei grupei. Viena seniausių ir archajiškiausių monų ir khmerų kalbų šakos kalbų. Nykstanti.
Paplitimas
Vartojama Birmos (nuo 1989 Mianmaras) Monų ir Karenų valstijose, Tenasserimo srityje ir Pietų Tailande. Iš viso kalbančiųjų apie 851 000 (2004).
Gramatikos ypatybės
Skiriami 4 pagrindiniai dialektai: Vidurio, Bago, Ye ir Tailando. Monų kalbos sudėtinga balsių sistema (3 pakilimų uždarieji ir atvirieji balsiai), daug skolinių iš birmiečių kalbos, dvejopa balsio funkcinio stiliaus sistema, kurioje tariant balsį balso tembras yra foneminis. Monų kalba nėra toninė, turi ryškių izoliacinėms kalboms būdingų bruožų. Sakinio struktūra – veiksnys–tarinys–papildinys (SVO).
Raštas
Monų raštas kilęs iš senovės Indijos brahmi rašto. Senieji rašto paminklai iš 6 amžiaus. Monų kalbos klestėjimo laikotarpis – 11 a., kai ji buvo pagrindinė besikuriančios Pagano karalystės kalba. Karalius Kianzitha (1084–1112) žavėjosi monų kultūra, paliko daug monų kalbos įrašų. Vėlesniais amžiais vis labiau plintant birmiečių kalbai monų kalbos reikšmė ir vartojimas nyko.
85