morà (lot. užtrukimas, laiko tarpas), antikinės eilėdaros terminas, trumpo skiemens tarimo trukmė. Trumpiausias laiko vienetas. Kiti vienetai išreiškiami morų skaičiumi. Pvz., ilgas skiemuo turi 2 moras, jambo pėda – 3 moras, daktilio ir spondėjo – 4 moras. Du trumpus skiemenis galima pakeisti vienu ilgu arba vieną ilgą – dviem trumpais (pvz., daktiliniame hegzametre daktilį galima pakeisti spondėju, nes abi šios pėdos turi po 4 moras). Moromis gali būti apibūdinama ir melodiniai tonai bei priegaidės. Morų sistema išvystyta senovės graikų kalbos, lotynų kalbos, sanskrito, japonų kalbos fonologijoje (japonų kalboje mora, vadinama onji, sudaro garsų sistemos pagrindą). Lietuvių kalbotyroje pirmasis moros sąvoką, pavadinimu valanda, vartojo A. Baranauskas (rytų aukštaičių anykštėnų ir uteniškių ilguosius balsius laikė trimoriais, pusilgius – dvimoriais, trumpuosius – vienmoriais). Prahos lingvistų būrelio fonologai (N. Trubeckojus) moromis siūlė interpretuoti lietuvių kalbos priegaides, bet tokios interpretacijos linkstama atsisakyti.
3141