morãlė (lot. moralis – dorovinis), idealai ar principai, kurie įpareigoja sąmonę priimti sprendimą. Nagrinėjama metaetiniu (moralinio diskurso logika), normatyviniu (visuomenėje priimtų normų, taisyklių, papročių ir tradicijų pagrindas, lemiantis ir optimizuojantis praktinę veiklą) ir aprašomuoju lygmeniu. Moralę ir dorovę aiškiausiai skyrė G. W. F. Hegelis: Moralė yra individualios sąmonės sprendimas apie savo poelgių etinę vertę, dorovė – bendrijos priimtų normų ir įstatymų bei individo pasirinktų nuostatų ir veiksmų dermė. Yra racionalistinė, empiristinė ir reliatyvistinė moralės samprata.
Racionalistinė samprata moralės pagrindu laiko proto veiklą, orientaciją į gerai apgalvotą tikslą. Sofistai pagrindė, jog moralinės vertybės yra ne natūralaus, o sutartinio pobūdžio, todėl atsižvelgiant į vietą ir laiką jos skiriasi – tai autonominės, pagrįstos protu, etikos prielaida. Sokratas teigė, kad loge esantis taisyklingumas veda į tikrąjį pažinimą, todėl siela realizuoja tai, kas žmogui yra gera. Platonas moraline žmogaus esme laikė siekį mąstyti. Stoikai pripažino priežastinę ir teleologinę išorinio pasaulio raidą, teigė gyvenimą pagal prigimtį vengiant afektų (apatija) ir siekiant laimės (eudemonija). Tomas Akvinietis moralinę tvarką pagrindė amžinuoju įstatymu, kuris yra dieviškosios išminties planas. Protu žmogus numato veikimo santykį su šiuo įstatymu, ir toks dalyvavimas amžinajame įstatyme vadinamas prigimtiniu įstatymu. Gėris moraline prasme išreiškia valios ir sąžinės atitikimą. Sąžinė yra moralumo pagrindinė instancija, kuri sprendžia apie motyvaciją ir moralinių veiksmų kokybę. I. Kantas teigė, kad žmogaus protas turi būti moralinio įstatymo leidėjas – maksimos, arba subjektyvūs principai, geri tada, kai atitinka kategorinio imperatyvo formalų kriterijų. Moralę priešino legalumui – pareigą atitinkantis veiksmas niekada netapatus veikimui iš pareigos.
Empiristinė samprata moralę sieja su duotybės jutiminiu patyrimu. Epikūras tapatino moralų ir malonų gyvenimą – tai dvasinis išsivadavimas iš nerimo puoselėjant dorybes (ataraksija). Utilitarizmo etika atsisako moralės formalių apibrėžimų ir pabrėžia praktinės patirties reikšmę žmogaus gyvenime. Moralumas priklauso nuo veiklos galutinio rezultato, kuriuo turi būti siekiama kuo daugiau laimės, gėrio, naudos, gerovės kuo didesniam žmonių skaičiui. Moralė siejama ne tik su sąžine, bet ir aplinkinių požiūriu į asmens veiklą.
Reliatyvistinė samprata neigia moralės objektyvius kriterijus – moralės normos yra kintančios ir turi būti nuolat peržiūrimos ir atnaujinamos atsižvelgiant į visuomenės socialinius, ekonominius, politinius pokyčius. F. Nietzsche kritikavo aklą pasitikėjimą morale, kaip proto sprendinių fenomenu. Teigė, kad apie gėrį ir blogį reikia spręsti pagal tai, kiek kuris nors veiksmas naudingas vitališkumui ir galiai įgyti. Reliatyvistinės nuostatos laikosi kontekstinės etikos, postmodernizmo įvairių krypčių atstovai.
L: I. Kantas Praktinio proto kritika Vilnius 1987; F. Nietzsche Apie moralės genealogiją Vilnius 1996; G. W. F. Hegel Teisės filosofijos apmatai Vilnius 2000.
1386