morãlės sociològija, sociologijos sritis, tirianti moralės sistemas, jų veikimo visuomenėje mechanizmus, moralės normas ir poveikį įvairiai socialinei aplinkai. Moralės sociologijos sąvoką sukūrė É. Durkheimas. Moralės sociologijos tyrimų pagrindas – moralės reiškinių priklausomybė nuo socialinių struktūrų, procesų, jų raidos. Moralės sociologija analizuoja moralę kaip socialinę sistemą, nagrinėja bendrų socialinių reiškinių ir procesų sąveiką su moralės įvairiais elementais, empiriniais metodais tiria įvairių socialinių grupių moralines ir vertybines nuostatas tam tikrų problemų atžvilgiu. Moralės sociologija tiria esančią dorinę sistemą – žmonių įpročius, tipinius etinius sprendimus, santykius, elgsenos modelius, jų funkcionavimo socialinėje aplinkoje sąlygas, konkrečius ypatumus ir sociokultūrinius veiksnius, taip pat nagrinėja visuomenės grupių ir individo socialinių santykių moralinius aspektus, moralės sąveikos su teise, ekonomika, politika, religija, menu ir kitus dėsningumus, analizuoja visuomenės santykių moralę, moralinį reguliavimą socialinės kontrolės visumoje, moralinės sąmonės ir žmonių elgesio tendencijas, prognozuoja galimus raidos pokyčius. 21 amžiaus pradžioje moralės sociologija ėmė tirti ne tik įvairių socialinių grupių, institucijų dorinę būseną, bet ir ją lemiančius socialinius veiksnius, jų susidarymo ir raidos dėsningumus. Moralės sociologija teikia mokslinę informaciją ir teorinį pagrindą, padedantį tam tikroje situacijoje formuoti arba atkurti socialiai neatsakingą veiklą (socialinio konstruktyvizmo paradigma). Šie tyrimo aspektai tampa vis aktualesni numatant žmonių ar organizacijų elgesio, lemiančio įvairias (socialines, ekologines, technogenines, biomedicinines ir kitas) rizikas, padarinius ir nuolat teikiant negatyvią dorinę statistiką (moralės statistika).
Nuo 2000 moralės sociologijos idėjos buvo itin išplėtotos dalykinės, arba darbinės profesinės veiklos, etikos paradigmoje taikant struktūrinio funkcionalizmo, vaidmenų, interakcionizmo ir kitus sociologinius konceptus organizacijų ir bendrovių etikos plėtroje. Moralės sociologija yra sociologijos disciplina, bet praktiškai veikia kaip taikomoji etika, kuri naudoja moralės sociologijos pateiktus empirinius faktus apie dorovės reiškinių būseną, socialinį (organizacinį) sąlygotumą, plėtros tendencijas, įvairių veiksnių pobūdį, kintamųjų parametrus ir kita. Taikomoji etika labiausiai išreiškia empirinių moralės tyrimų poreikį ir aktyviausiai naudoja moralės sociologijos, kaip priemonių visumą, teikiančią galimybę pamatuoti ir konkrečiais parametrais išreikšti moralės komponentus. Moralės sociologija gali nustatyti socialinės aplinkos moralinę būseną ir paaiškinti, kokiomis socialinėmis sąlygomis moralė galima (kokios jos konkrečios vertybės) ir kokių socialinių faktų reikia norint institucionalizuoti socialiai pageidaujamas (tai yra pilietinės visuomenės viešojo intereso diktuojamas) elgsenas ir taip prisidėti prie veiklos subjektų adaptavimo ir adaptacijos, socialinių sistemų stabilizavimo ir balansavimo.
L: É. Durkheim Les règles de la méthode sociologique Paris 1894; M. Ossowska Socjologia moralności. Zarys zagadnień Warszawa 1963.
630