moralit (pranc. moralité < lot. moralis – dorovinis), dramos žanras, alegorinė didaktinė pjesė. Susiklostė vėlyvaisiais viduramžiais (14 a. pabaigoje–16 a.). Artima kitiems mažiesiems dramos žanrams – farsui, mirakliui, misterijai. Moralitė išreiškė viduramžių simbolinį alegorinį pasaulio suvokimą. Moralitė išplėtota sceninio kūrinio siužetinė linija, veiksmas nukreiptas į 1 arba 2 pagrindinius personažus. Būdinga abstrahuota ar tikroviška situacija, kartais naudojami Biblijos siužetai. Pagrindiniai veikėjai – personifikuotos abstrakčios sąvokos, išreiškiančios žmonių ydas arba dorybes (Velnias, Mamona, Šykštumas, Tikėjimas, Pavydas, Dorumas, Mirtis). Jomis vaizduojama žmogiška prigimtis, atskleidžianti blogio ir gėrio kovą herojaus sieloje. Moralitė atsispindėjo žmogaus klystkeliai, buržuazijos socialinės, ekonominės ir dorovinės ydos, todėl tokiomis pjesėmis siekta pamokyti. Labiausiai išpopuliarėjo Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Vaidinta mokykliniuose, gatvių ir aikščių teatruose, balaganuose. Prancūzų moralitė dažniausiai vaizduojama tam tikro gyvenimo būdo pasirinkimas (Teisuolis ir linksmuolis / L’Homme juste et l’homme mondain 1439, Nusidėjėlis / L’Homme pecheur 15 a.), šykštumas (Gailestingumas / Charité 15 a.), šeimyniniai santykiai. Anglų moralitė labiau būdinga etikos problematika (Atkaklumo pilis / The Castle of Perseverance apie 1405–25, Žmonija / Mankind apie 1465–70, viena žymiausių moralitė – Kiekvienas, olandų kalba Elckerlyc, anglų kalba vėlesnė versija Everyman apie 1495). Moralitė rašytos religinėmis, etinėmis ar dorovinėmis temomis. Reformacijos laikotarpiu naudotos teologinei ir politinei polemikai (anglų moralitė Konfliktas su sąžine / The Conflict of Conscience), vėliau įtraukta ir pasaulietinių temų. 16 a. pabaigoje anglų moralitė paveikė humanizmo idėjos, 1599 jas uždrausta statyti, bet tradicinės moralitė dar gyvavo iki 17 a. pradžios, turėjo įtakos Renesanso dramos žanrams.
L: B. Spivack Shakespeare and the allegory of evil New York 1958; R. Tuve Allegorical imagery Princeton 1966; M. Quilligan The language of allegory Ithaca 1979; M. Murrin The allegorial epic Chicago 1980; H. Freytag Die Theorie der allegorischen Schriftdeutung und die Allegorie in deutschen Texten Bern 1982; M. Popova Allegorija v anglijskoj literature Srednich vekov Voronež 1993.
2271