Morãvija (Morava), istorinė sritis Čekijos rytuose, Moravos ir Oderio aukštupio baseinuose. Šiaurėje ribojasi su Lenkija ir Čekijos Silezija, rytuose – su Slovakija, pietuose – su Žemutine Austrija, vakaruose – su Čekija. Svarbiausi miestai: Brno, Ostrava, Olomoucas (istorinė Moravijos sostinė), Zlínas.
Žmonės dabartinės Moravijos teritorijoje apsigyveno paleolite. Apie 400 pr. Kr. čia įsikūrė keltai bojai, mūsų eros pradžioje – germanai kvadai. 6 a. apsigyveno slavai. Susivienijus moravų gentims 8 a. pabaigoje susikūrė Moravijos kunigaikštystė, kuri 9 a. tapo Moravijos didžiąja valstybe. Jai 10 a. pradžioje žlugus dėl Moravijos varžėsi Čekija, Vengrija ir Lenkija. 999–1019 valdė Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis, nuo 1029 – Čekija. 1182–1526 Moravija buvo Šventosios Romos imperijos markgrafystė, nuo 1197 pavaldi Čekijos karaliams – šie siekė visiškai ją pajungti. Vyko intensyvi vokiečių kolonizacija. 13 a. suklestėjo amatai, plėtojosi miestai. 1349–1437 Moraviją valdė Čekijos Liuksemburgai, 1468–90 – Vengrijos karalius Motiejus I Korvinas. Po 15 a. husitų karų Moravija išliko katalikiška.
Nuo 1526 Moravija priklausė Habsburgams. Smarkiai nuniokota per Trisdešimties metų karą (1618–48) ir karus dėl Silezijos. Nuo 1782 su Austrijos Silezija sudarė atskirą administracinį vienetą, nuo 1849 buvo ypatingoji karališkoji žemė, turėjo savo seimą. Nuo 1918 priklausė Čekoslovakijai. 1938 dalį Moravijos aneksavo Vokietija, kita dalis 1939–45 priklausė Bohemijos ir Moravijos protektoratui. 1945 čia gyvenę vokiečiai buvo ištremti į Vokietiją. Čekoslovakijai 1993 suirus Moravija tapo Čekijos Respublikos dalimi.