Morãvijos didžióji valstýbė, Didžióji Morãvijos valstýbė, 9 a.–10 a. pradžios slavų valstybė, valdoma Moimirų dinastijos.
Įkurta 833 Moimirui I prisijungus Nitros kunigaikštystę (Moravijos kunigaikštystė istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėta 822). Svarbiausi centrai: Velehradas (Moravija) ir Devinas (prie dabartinės Bratislavos).
Kunigaikštis Rastislavas (valdė 846–870) vykdė savarankišką politiką, priešinosi Frankų valstybės politiniam spaudimui, užmezgė kultūrinius ryšius su Bizantijos imperija (buvo siekiama sumažinti Rytų Frankų įtaką). Moravijos didžioji valstybė buvo veikiama ir lotyniškosios, ir bizantiškosios civilizacijos. Rastislavo pakviesti 863 į ją atvyko misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie skleidė bizantiškąją kultūrą, ėmė naudoti Moravijos gyventojams suprantamą slavų liturginę kalbą, vertė Bibliją, sukūrė slavų raštą.
Po kovos su Svatopluku Rastislavas 870 prarado sostą ir buvo paimtas į nelaisvę. Moravijos didžioji valstybę užėmė Rytų Frankų imperijos kariuomenė, bet Svatoplukas (valdė 870–894) ją išstūmė ir sugrąžino šalies nepriklausomybę. 874 ir 890 pasirašytos taikos sutartys nepakeitė Moravijos politinio statuso. Svatoplukas išplėtė šalies teritoriją prijungdamas dalį Čekijos, Silezijos sritis, Lužicą, Rytų Slovakiją, Mažąją Lenkiją. 880 popiežius Jonas VIII bule Industriae tuae pripažino Moravijos Bažnyčios nepriklausomybę. Plėtojosi šalies ūkis, daugiausia amatai (audimas ir kita), cechai.
Po Metodijaus mirties (885) Svatoplukas išvarė iš Moravijos didžiosios valstybės jo mokinius ir sekėjus; vėl sugrįžta prie lotyniškų apeigų krikščionybės. Po Svatopluko mirties (894) kilo nesutarimų tarp jo sūnų Moimiro II ir Svatopluko II, kariauta su Frankų valstybe. Atsiskyrė kai kurios Moravijos teritorijos dalys. Čekiją 895 užvaldė Pršemislų dinastija. 10 a. 1 dešimtmetyje Moravijos didžiąją valstybę užkariavo klajokliai vengrai.
1644