morfeminė analizė

morfèminė anãlizė, žodžio skaidymas į smulkiausius reikšmę turinčius vienetus. Pirmiausia išskiriami konkretūs vienetai morfai ir nustatoma, kokius abstrakčius kalbos vienetus morfemas jie perteikia. Išskiriamos morfemos su leistinais formos ir reikšmės nukrypimais turi pasikartoti kituose žodžiuose ar jų formose. Skaidomą žodį ar formą paprastai reikia gretinti su kitais tos pačios šaknies žodžiais ar jo formomis ir su žodžiais, kuriuos su skaidomu žodžiu sieja bendras kaitybos ar darybos afiksas. Tam tikromis sąlygomis tinka išskirti ir nesikartojančias, vadinamąsias unikalias morfemas (pvz., lietuvių kalboje priesagos ‑inz, ‑žn- žodžiuose karviñzė ‘menka karvutė’, mergžnà ‘mergšė’). Morfemiškai skaidomo ir neskaidomo žodžio kamieno riba yra negriežta ir istoriškai gali kisti: buvę skaidomi kamienai ilgainiui gali pasidaryti neskaidomais, rečiau neskaidomi kamienai – skaidomais. Morfeminė analizė kitokia negu žodžių darybos analizė: morfemine analize išskiriami visi minimalūs dvipusiai vienetai (pvz., lietuvių kalboje pri‑žiūr‑‑toj‑as, su‑kiet‑‑ti), žodžių daryba – tik tie du (nesvarbu, minimalūs ar kompleksiniai), iš kurių tiesiogiai sudarytas žodis ir kurių vienas vadinamas darybos pamatu, o kitas – formantu (pvz., prižiūr‑tojas, su‑kietti). Morfeminė ir darybos analizė nevienoda apimtimis ir pritaikymu. Morfeminio skaidumo sąvoka yra gerokai platesnė negu darybos skaidumo. Morfemiškai skaidomas kiekvienas kaitomas žodis, net jei jis nėra darinys (pvz., av‑s, drb‑ti); darybiškai neskaidomo žodžio kamienas t. p. gali būti skaidomas morfemiškai (pvz., lyd‑ek‑à šalia lyd‑ỹs, pùt‑el‑is šalia pùt‑in‑as).

2701