morfològinė kategòrija, tam tikrõs žodžių klasės (kalbos dalies) morfologinių formų, priešinamų viena kitai reikšme ar funkcija, sistema. Morfologinę kategoriją sudaro mažiausiai dvi žodžio formų grupės (paradigmos). Pvz., linksniuojamų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos (kai kuriose kalbose dar ir dviskaitos ar triskaitos) formos sudaro skaičiaus morfologinę kategoriją, veiksmažodžio asmens formos – asmens morfologinę kategoriją ir panašiai. Skiriamasis požymis, kuriuo remiantis priešinamos tõs pačiõs morfologinės kategorijos formų paradigmos, gali būti reikšminis (laiko, nuosakos, skaičiaus, laipsnio), sintaksinis (linksnio), reikšminis ir sintaksinis drauge (daiktavardžių giminės). Sintetinio tipo fleksinėse kalbose (tokia yra lietuvių kalba) morfologinos kategorijos formali raiška dažnai yra sinkretiška: ta pati kaitybos forma gali būti dviejų ar daugiau morfologinių kategorijų reikšmių. Pvz., lietuvių kalboje daiktavardžio dangùs (kaip ir lotynų kalboje hortus – sodas) galūnė -us žymi vyriškąją giminę, vienaskaitą ir vardininko linksnį; lietuvių kalboje veiksmažodžio formos neš galūnė -i žymi vienaskaitą, 2 asmenį, esamąjį laiką, tiesioginę nuosaką ir veikiamąją rūšį. Morfologinę kategoriją sudaro tik to paties žodžio kaitybos formų paradigmos; skirtingi žodžiai su įvairiais darybos afiksais (priešdėliais, darybos priesagomis ir kitais) sudaro reikšmines žodžių grupes ir darybos kategorijas. Kai kurie kalbininkai morfologines, sintaksines, semantines ir darybos kategorijas žymi bendru gramatinių kategorijų terminu.
2352