mosarabai

mosarãbai (isp. mozarabes < arab. musta’rib – suarabintas), 8–11 a. Iberijos pusiasalio krikščionys, gyvenę musulmonų valdžioje. Mosarabai neatsivertė į islamą, bet perėmė arabų kultūrą. Iš pradžių mosarabai kalbėjo lotynų kalbos vietine tarme (vadinamaja mozarabų kalba), vėliau perėmė arabų kalbą. Miestuose mosarabai dažniausiai sudarė atskiras bendruomenes, kurios vadovavosi vestgotų teise ir turėjo savus vietos valdžios pareigūnus. Religinėse apeigose (mosarabiškasis choralas) išlaikė daugiau vestgotiškas tradicijas, turėjo savo vyskupus, bažnyčias, vienuolynus; į arabų kalbą išvertė Bibliją. Mosarabai musulmonų valdovams privalėjo mokėti tik pagalvės mokestį, bet negalėjo užimti aukštų postų politinės, karinės ar administracinės veiklos srityse. Vykstant rekonkistai kėlėsi į šiaurę, dažnai apsigyvendavo pasienio žemėse, kur integruodavosi į krikščionių karalysčių gyvenimą.