mosarãbiškasis chorãlas, vestgòtiškasis chorãlas, senóvinis ispãniškasis chorãlas, lotyniškasis liturginis giedojimas, susiklostęs (5–7 a.) ir gyvavęs (iki 11–12 a.) Ispanijoje. Šio giedojimo, kaip ir viso rito, pavadinimas kilo iš arabiško žodžio musta’rib, reiškiančio krikščionį, gyvenantį valdant musulmonams. Dauguma su mosarabiškuoju ritu susijusių dokumentų ir šaltinių atsirado po 711 m., kai arabai užėmė Iberijos pusiasalį.
Raida
Ir ritas, ir giedojimas neabejotinai klostėsi dar iki musulmonų užkariavimo. Ilgainiui mosarabiškasis choralas ir liturgija ėmė užleisti vietą Romos ritui ir grigališkajam choralui. Anksčiausiai (dar 8 a. pabaigoje) Romos liturgija ir giedojimas buvo įvesti Katalonijoje, kitose Ispanijos vietose – tik 11 a. antroje pusėje. 1085 mosarabiškas ritas oficialiai uždraustas, visuotinai įvesta Romos tradicija. Renesanso epochoje mėginta mosarabiškąjį ritą atgaivinti. Buvo išleisti specialūs mosarabiški mišiolas ir brevijorius, nauji giesmynai. Kai kuriose Ispanijos bažnyčiose ir vėliau buvo leidžiama laikyti mosarabiškas mišias.
Išliko apie 20 rankraštinių mosarabiškojo choralo giesmynų, tiek pat ir įvairių notuotų fragmentų, parašytų 10–13 amžiuje. Daugiausia 11 a. rankraščių.Br
Bruožai
Mosarabiškasis choralas turi panašumų su grigališkuoju choralu. Jam būdinga didelė žanrų ir formų įvairovė. Pagrindiniai giedojimo būdai buvo responsorinis ir antifoninis, pagal stilistiką melodijos skirstytinos į silabines, neumines ir melizmines. Liturgijoje svarbiausia mišios ir Liturginės valandos (Aušrinė ir Vakarinė). Svarbiausios Liturginių valandų muzikos formos buvo antifonos (rankraščiuose užrašyta apie 3000) ir responsorijai (rankraščiuose užrašyta apie 500) bei specifinės mosarabiškojo choralo giesmės sono (melizminė, responsorinio tipo giesmė), laudes (šlovinimo giesmė su aleliuja), psalendum (antifoninė giesmė, giedota Vakarinės pabaigoje), vespertinum (neuminės stilistikos responsorinė giesmė, giedota Vakarinės pradžioje). Liturginių valandų himnai aptinkami ir kituose lotyniškų liturginių giedojimų repertuaruose.
Mišių giesmės
Mosarabiškojo choralo mišių giesmės kitokios nei grigališkojo choralo mišių. Jos panašesnės į ambraziejiškojo ir gališkojo choralo giesmes. Pirmoji mišių giesmė praelegendum (antifoninė kintamoji, įžanginė giesmė, atitinkanti grigališkąjį introitą), po jos sekmadieniais ir šventadieniais giedota Gloria (pirmoji nekintamoji giesmė). Po Gloria per didžiąsias šventes responsoriškai giedota trisagionas (dažniausiai graikiškai). Po to giedota Benedictiones (neuminės ir melizminės giesmės pagal Biblijos giesmės Benedictus es Domine Deus tekstus), psalmo (responsorinė giesmė, panaši į grigališkąjį gradualą), clamor (beveik dvidešimties švenčių giesmė, giedota kartu su psalmu), threni (melizminės giesmės, per gavėnią giedotos vietoj psalmo su tekstais iš Jeremijo raudų), laudes (šlovinimo giesmės, atitinkančios grigališkąsias aleliujas). Per gavėnią mišiose giedotos ir litanijos tipo giesmės, vadinamos preces. Per Aukos liturgiją būdavo giedama responsorinė giesmė sacrificium su papildomomis eilutėmis, atitinkanti grigališkąjį ofertorijų. Per ramybės palinkėjimą giedota Ad Pacem giesmė. Kartu su Sanctus giesme giedota ir responsorinė aklamacija Ad Sanctus, po to – Credo giesmė, kuri mosarabiškųjų mišių kanone atsirado anksčiau nei Romos kanone. Pater noster giedota kaip responsorinė silabinės ritmikos giesmė su trumpu atsaku amen. Prieš Komuniją per duonos laužymą giedota responsorinė giesmė Ad confractionem panis, per Komuniją – Ad accedentes (pagal stilistiką ir funkciją panaši į grigališkąją Komuniją).
2752