móterų téisės, bendrosios žmogaus teisės ir laisvės, kurias lemia moterų biologinės ypatybės, socialinio ir šeimos statuso specifika. Išskiriamos iš bendrųjų žmogaus teisių tada, kai dėl istorinių tradicijų vyrams ir moterims jos taikomos skirtingai arba manoma, kad jos traktuojamos skirtingai.
Moterų teisių raida
Dažniausiai nevienodai žiūrėta ar tebežiūrima į moterų teisę balsuoti, dirbti, lavintis, valdyti ar paveldėti turtą, tarnauti kariuomenėje ir į kitas teises, pvz., vienodą seksualinę laisvę. Daugumoje pasaulio kultūrų nuo rašytinės istorijos pradžios (neolitas dažnai laikomas labiau matriarchatine kultūra) natūralia buvo laikoma patriarchalinė visuomenės struktūra, moters socialinis statusas (su retomis išimtimis) buvo žemesnis nei vyro. Ši nuostata keitėsi pamažu, įvairiuose kraštuose nevienodai, ją paveikė Švietimo epochos filosofija, pramonės perversmas, moterų teisių judėjimas (feminizmas) ir kiti veiksniai. Antikos laikais moterų lygybės klausimą kėlė Platonas. Viena pirmųjų garsesnių filosofių, kitaip pasižiūrėjusių į moters vietą visuomenėje, buvo anglų feministė Mary Wollstonecraft (1759–97), išleidusi knygą Moters teisių reabilitacija (Vindication of the Rights of Woman 1792), kurioje gynė moterų teisę į vienodą su vyrais išsilavinimą.
peticiją atnešusios Kongreso moterų rinkimų teisės sąjungos atstovės ant Kapitolijaus laiptų (Vašingtonas, 1914 05 09)
Moters vaidmuo visuomenėje ypač permąstytas 19–20 amžiuje, kai dėl pramonės perversmo daug moterų tapo samdomąja darbo jėga, o per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus joms teko imtis tradiciškai vyriškos veiklos. Svarstyta jų teisė į mokslą (ypač aukštąjį), skyrybas, tam tikrus darbo įstatymus.
Vadinamojo pirmojo moterų judėjimo laikotarpio (iki 20 a. 7 dešimtmečio) svarbiausias klausimas buvo moterų teisė balsuoti ir būti renkamomis (sufražizmas). Rinkimų teisę moterims 1871 deklaravo Paryžiaus Komuna, nacionaliniu lygmeniu šią teisę pirmoji patenkino Naujoji Zelandija (1893). Rusijoje moterims teisė balsuoti suteikta 1917, Didžiojoje Britanijoje – 1918, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje, Švedijoje, Vokietijoje – 1919, daug kur – po Antrojo pasaulinio karo, pvz., Prancūzijoje – 1944, Italijoje – 1945, Kinijoje – 1947, Indijoje – 1949. Šveicarijoje moterims bendranacionaliniuose rinkimuose leista balsuoti tik 1971, Kuveite teisę būti renkamomis į parlamentą moterys įgijo 2005, Saudo Arabijoje moterims leista balsuoti vietos rinkimuose 2011. 21 a. pradžioje rinkimuose vis dar negali dalyvauti Jungtinių Arabų Emyratų, Brunėjaus (kaip ir vyrai) moterys.
Istoriškai susiklostė, kad aktyviausiai moterų teisių klausimus kelia anglosaksiškų kraštų moterys (pirmiausia Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų), čia anksčiau susirūpinta ir kitomis gyvenimo sritimis. 1870 Didžiojoje Britanijoje moterys gavo teisę valdyti savo turtą, netrukus ši nuostata paplito ir Jungtinių Amerikos Valstijų įvairiose valstijose. Kitose šalyse lyčių lygybės idėjas aktyviai propagavo įvairūs socialiniai judėjimai: patriarchalinės tradicijos radikaliai naikintos Sovietų Rusijoje ir maoistinėje Kinijoje.
rinkimų apylinkėje stovėdamos eilėje prie urnų moterys rodo savo rinkėjo asmens tapatybės kortelę (2018 12 09, Barpeta, Assamo valstija, Indija)
Po Antrojo pasaulinio karo moterų teisių klausimas vis dažniau svarstomas tarptautiniu lygiu. Globaliai diskusijai apie moterų teises didžiausią postūmį suteikė 1946 prie Jungtinių Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybos įkurta Moters padėties komisija, stebinti, kaip laikomasi moterų ekonominių, pilietinių, socialinių ir švietimo teisių. Jos iniciatyva nuo 1975 sušauktos kelios moterų teisių pasaulinės konferencijos (svarbiausios – 1975 Meksikoje ir 1995 Pekine). 1975 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pakvietė šalis minėti Tarptautinę moters dieną kaip Jungtinių Tautų dieną, skirtą moterų teisėms ir pasaulinei taikai. 1952 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė konvenciją Dėl moterų politinių teisių, 1979 – Moterų diskriminacijos panaikinimo konvenciją, kuri tapo tarptautinės teisės norma (konvencijos nepasirašė keletas islamo, Ramiojo vandenyno šalių ir Vatikanas).
Nuo 1981 Jungtinių Tautų iniciatyva kasmet lapkričio 25-ąją minima Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena (1960 11 25 Dominikos Respublikoje R. L. Trujillo y Molino įsakymu buvo nužudytos trys seserys Mirabl už tai, kad aktyviai dalyvavo politikoje). Šalių vyriausybėms, tarptautinėms organizacijoms rekomenduojama šią dieną organizuoti renginius, skirtus kovoti su moterų prievarta ir nelygiomis teisėmis pasaulyje.
21 a. pradžioje prasidėjus interneto erai tęsiasi judėjimo dėl moterų teisių globalizacija, bet ryškėja ir svarbiausios kliūtys: išlieka tvirta daugelio islamo šalių opozicija moterų keliamiems klausimams, ją dažnai paremia ir konservatyvesnės Vakarų šalių vyriausybės, atsižvelgiančios į visuomenėje vykstančias, kartais labai aštrias (pvz., teisės į abortą klausimais) diskusijas, pats judėjimas už moterų teises labai nevienalytis, įvairių kultūrų moterų interesai ir problemos skiriasi.
Siekdama mažinti smurto prieš moteris paplitimą pasaulyje Europos Taryba ėmėsi iniciatyvos nustatyti išsamius kovos su smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje standartus. 2011 05 11 Stambule buvo priimta Stambulo konvencija.
2017 kilo pasaulinis judėjimas Me too, skatinantis kelti į viešumą ir atkreipti dėmesį į seksualinio priekabiavimo, smurto ir prievartos problemą prieš moterį.
Moterų teisių raida Lietuvoje
Lietuvoje dar 1529 Pirmajame Lietuvos Statute įtvirtintos moterų teisės į palikimą, jų teisė lankyti susirinkimus. 19 a. pasaulyje stiprėjantis moterų judėjimas paveikė ir Lietuvos visuomenės pasaulėžiūrą. 1905 12 04–05 Didžiajame Vilniaus seime pripažintas moterų ir vyrų lygybės principas, lygių visuotinių rinkimų teisė. Ši nuostata atsispindėjo vėliau išleistuose jau nepriklausomos Lietuvos gyvenimą reglamentuojančiuose aktuose, pvz., 1918 11 02 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, 1919 Rinkimų įstatyme moterims pripažinta rinkimų teisė (1920 į Steigiamąjį Seimą išrinktos 5 moterys), 1922 Civiliniame kodekse pažymėta, kad moterų ir vyrų turtinės ir paveldėjimo teisės yra lygios. Vėliau 20 a. Lietuvos visuomenėje platesnio atgarsio sulaukusių diskusijų dėl moterų teisių nekilo (SSRS okupuotoje Lietuvoje oficialiai teigta, kad šios problemos neliko).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1994 Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Konvenciją dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo. 1998 12 priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (įsigaliojo 1999 03), jo vykdymą 1999–2005 stebėjo Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, 2005 įsigaliojus Lygių galimybių įstatymui įsteigta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.
21 amžiuje Lietuva yra viena iš gerai moterų teises užtikrinančių valstybių pasauliniu mastu. Smurtinių nusikaltimų lyties pagrindu skaičius (kaip ir visoje Europos Sąjungoje) yra mažas ir kasmet vis mažėja, nebepastebima skirtumų tarp vaikinų ir merginų pagrindinio išsilavinimo įgijimo, moterys pirmauja universitetinio išsilavinimo siekime. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 02 04 nutarimu yra patvirtinusi Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 metų programą, kurios tikslas – nuosekliai, kompleksiškai ir sistemingai spręsti moterų ir vyrų lygybės problemas visose srityse ir užtikrinti Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatų įgyvendinimą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos bei tarptautinius įsipareigojimus moterų ir vyrų lygybės srityje.
2271