motètas (pranc. motet < mot – žodis), daugiabalsės vokalinės muzikos žanras; šio žanro kūrinys.
Bruožai
Dažniausiai kuriamas lotynų kalba. Vienas svarbiausių bažnytinės muzikos žanrų, nors būna ir pasaulietinių motetų. Jam būdinga glausta forma, struktūros paprastumas ir santūri raiška, gausiai vartojamos įvairios polifonijos priemonės (kontrapunktas, imitacijos, ostinato, kanonas ir kita).
Ankstyvieji motetai
Ankstyvieji motetai atsirado apie 1200 Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Manoma, motetas išsirutuliojo iš ritmizuotų daugiabalsių polifoninės muzikos formų (klauzulės, kondukto), prirašius joms naują tekstą. Pirmieji motetai buvo silabiniai: visi balsai buvo parašyti vienu ritminiu modusu, tačiau ilgainiui viršutiniai balsai, įgaudami vis didesnę reikšmę, tapo melodiškai diferencijuoti. Lotyniškuosius motetus pakeitė daugiateksčiai motetai prancūzų ir lotynų kalbomis, kuriuose virš tenoro lotynų kalba buvo prirašomi žinomų dainų refrenai prancūzų kalba. Ankstyvieji motetai polimelodiniai, vyrauja kupletinės, variacinės ostinatinės formos. Moteto konstrukcijos pagrindu buvo tenoro partija, pagrįsta grigališkuoju choralu ir paprastai atliekama instrumentu. Paplito kontrafaktūros kompozicinis principas, grindžiamas iš įvairių šaltinių perimta muzikine medžiaga, todėl 13 a. motetas buvo anoniminės kūrybos žanras.
Motetas 14–16 amžiuje
14 a. atsirado izoritminis motetas, pasižymėjęs konstruktyvia tenoro (kartais ir kontratenoro) organizacija: nustatytų ritminių ir melodinių atkarpų sąveika, atsispindinčia ir viršutiniuose balsuose. Izoritminius motetus kūrė žymiausi ars nova kompozitoriai Ph. de Vitry ir Guillaume de Machaut. 13–14 a. motetai dažnai buvo atliekami su instrumentų pritarimu (vienas balsas vokalinis, kiti – instrumentiniai). Panašių motetų modelių yra ir baroko muzikoje.
15 a. pradžioje vis rečiau vartota tekstų polifonija ir izoritmija. Renesanso motetas buvo religinis, rašomas pagal prozos tekstą, sudaromas iš strofų, vartojama imitacinė technika (J. Ciconia, J. Dunstable’is, G. Dufay). Motetai buvo kuriami pagal vieną lotynišką tekstą, susiklostė tipingi raiškos priemonių kompleksai, struktūros ypatumai, atsirado nauji moteto tipai. Susiklostė du Renesanso moteto modeliai: paprastos polifoninės sąrangos (melodija viršutiniame balse), kupletinės formos ir sudėtingi, kontrapunkto arba imitacine technika, ištisiniu variantiniu polifoniniu plėtojimu pagrįsti motetai (kūrė P. de la Rue, A. Willaerta, Ph. de Monte, O. di Lasso).
Motetas 17–20 amžiuje
Vėlesnėse epochose motetą pamažu išstūmė kiti muzikos žanrai. Jis perėmė nemažai pasaulietinės muzikos bruožų. 17–18 a. motetu galėjo būti vadinamos beveik visos vokalinės bažnytinės ir pasaulietinės muzikinės kompozicijos lotynų kalba (išskyrus mišias ir oratorijas). C. Monteverdi išpuoselėjo koncertinę moteto atmainą, sudaromą iš aria da capo, rečitatyvų, solo ir chorinių dalių. Susiklostė ir kiti moteto modeliai: L. Viadanos sukurtas motetas koncertas solo su instrumentiniu pritarimu, G. Gabrieli madrigalinis motetas, retrospektyvusis G. P. da Palestrinos stiliaus motetas a cappella (P. F. Valentini, G. M. Nanino), J. S. Bacho protestantiškasis choralinis motetas.
19 a. pabaigoje motetais vadinti pagal religinį tekstą sukurti religiniai kūriniai. Motetų kūrybai didelės įtakos turėjo cecilianizmas, paskatinęs moteto sąsajas su kontrapunkto technika ir tikrosios bažnytinės muzikos idealu. 19 a. gyvavo du moteto modeliai, tęsiantys J. S. Bacho baroko kontrapunkto ir G. P. da Palestrinos Renesanso vokalinės polifonijos tradicijas. Po keletą motetų sukūrė F. Schubertas, F. Mendelssohnas-Bartholdy, F. Lisztas, J. Brahmsas, A. Bruckneris.
20 a. muzikoje motetai kurti labai retai (kaip senųjų formų stilizacija arba kasdienei religinei praktikai). Motetų sukūrė J. N. Davidas, F. Poulencas, P. Hindemithas, O. Messiaenas, A. Pärtas (ir vien instrumentinių).
Motetas Lietuvos muzikoje
Lietuvoje, manoma, pirmieji motetai buvo sukurti 16 a., nes daugiabalsė polifoninė muzika Lietuvą pasiekė labai vėlai. Motetus kūrė Žygimanto Augusto rūmų kompozitorius Vaclovas Šamotulietis. Vėliau bažnytinės muzikos raida rūpinosi jėzuitai. 16 a. pabaigoje–17 a. motetus kūrė J. Brantas ir M. Kreczmeris (išliko tik jo koncertinis Motetas Dievo kunigai, šlovinkite Viešpatį / Motetto Sacerdotes Dei benedicite Dominum).
20 a. pradžioje motetas buvo svarbus lietuvių tautinės mokyklos bažnytiniam stiliui atsirasti. Tai lėmė ir cecilianizmo plitimas, skatinęs bažnytinio stiliaus atsinaujinimą. Motetų sukūrė J. Naujalis (jo Didžiosios savaitės 15 liturginių motetų Lietuvoje tapo šio muzikos žanro etalonu), Č. Sasnauskas, T. Brazys, J. Bendorius, J. Gruodis, J. Kačinskas, J. Gaubas, K. Kaveckas, J. Kazimieraitis, J. Zdanavičius, V. Paulauskas. 20 a. pabaigoje atsirado postmodernistines tendencijas reiškiančių kūrinių, atitinkančių ankstyvojo moteto tradicijas (Š. Nako Motetas 3 sopranams, tenorui ir bosui, 1985, R. Mažulio Canon Solus 1998).
758