Mozambko istòrija
Ikiistoriniai laikai ir viduriniai amžiai
Manoma, dabartinio Mozambiko teritorija buvo apgyvendinta bušmėnų pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. 5 a. į kraštą pradėjo skverbtis bantai iš Pietų Sudano, kurie privertė vietos gyventojus pasitraukti į pietus. Bantai vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, mokėjo išgauti auksą, kasti geležį ir varį. Pirmo tūkstantmečio pabaigoje–antro tūkstantmečio pradžioje dabartinio Mozambiko teritorijoje susiklostė pirmieji valstybiniai junginiai (Monomotapa ir kiti). Nuo 8 a. į Mozambiko pakrantę pradėjo skverbtis arabai, indai, persai, jie čia steigė prekybos punktus, per kuriuos iš Afrikos vidinių rajonų į Aziją buvo išvežama auksas, dramblio kaulas, geležis, varis, kailiai. Pamažu kai kurie prekybos punktai virto dideliais miestais (Sofala, dabartinė Beira, ir kiti). Mozambiko pakrantėje, daugiausia miestuose, plito arabų kultūra, islamas.
Kolonijinis laikotarpis
1498 dabartinio Mozambiko teritorijoje per kelionę į Indiją lankėsi portugalų ekspedicija (Vasco da Gama). 16 a. pradžioje pakrantėje portugalai pradėjo steigti atramos punktus (1505 Sofaloje pastatė fortą, 1508 saloje (prie kranto) – Mozambiko tvirtovę; pavadinta vieno arabų sultonų – Muça Alebique’s (Musos Alebikės) vardu; iš čia dabartinis šalies pavadinimas). 16 a. buvo statomi fortai prie Zambezės upės. Mozambiko uostai tapo svarbiais tarpiniais punktais europiečiams, keliaujantiems iš Europos į Indiją ir atgal. Pamažu portugalai įsigalėjo visoje pakrantėje ir 1609 čia įkūrė koloniją, kuri buvo pavaldi Indijos vicekaraliui. Nuo 17 a. iš Mozambiko teritorijos buvo pradėta vežti vergus (daugiausia į Portugalijos Braziliją). Portugalai kelis kartus nesėkmingai bandė pajungti Monomotapą, kuri garsėjo aukso ir sidabro kasyklomis. 1629 Monomotapos valdovas pasirašė su Portugalija nelygiateisę sutartį ir tapo jos karaliaus vasalu. 17 a. pabaigoje Monomotapą užėmė Rozvių valstybė. 1752 buvo sudaryta atskira Mozambiko kolonija, vadovaujama generalkapitono. 1781 pastatyta Lourenço Marqueso tvirtovė (nuo 1897 kolonijos administracinis centras, dabartinė šalies sostinė Maputu).
19 a. pradžioje portugalai valdė tik Mozambiko pakrantėje buvusias faktorijas ir tvirtoves; ilgainiui jie pradėjo skverbtis į krašto gilumą ir iki amžiaus pabaigos užėmė didžiąją dalį vidinių rajonų. Dideli žemės plotai buvo atiduodami privačioms bendrovėms. 1909 Portugalija ir Pietų Afrikos Sąjunga pasirašė sutartį dėl Mozambiko gyventojų verbavimo dirbti Transvalio aukso ir anglių kasyklose. Po I pasaulinio karo dalijantis Vokietijos Rytų Afriką prie Mozambiko buvo prijungta teritorija į pietus nuo Rovumos upės. Portugalija ekonomiškai buvo silpna valstybė. Į Mozambiko ūkį pamažu pradėjo skverbtis kitų šalių kapitalas (iki II pasaulinio karo vyravo britų, po karo – Jungtinių Amerikos Valstijų kapitalas). Po karo į užsienio bendrovių kontrolę pateko cukraus, medvilnės, kavos gamyba, geležinkelių tiesimas. Padidėjo medvilnės eksportas.
1920 Lisabonoje grupė afrikiečių studentų iš Mozambiko įkūrė Afrikos lygą. Kiek vėliau Mozambike buvo įkurta Afrikos asociacija ir kitos organizacijos, kurios iškėlė tikslą kovoti dėl Mozambiko savivaldos, vėliau ir nepriklausomybės. 1951 Mozambikui buvo suteiktas Portugalijos užjūrio provincijos statusas. Šalyje padaugėjo baltaodžių kolonistų (1955 buvo 67 000, 1971 – 140 000), plėtojosi ūkis. Išsivaduojamasis judėjimas, apėmęs Afriką, neaplenkė ir Mozambiko. 1962 Dar es Salame, susivienijus kelioms organizacijoms, susikūrė Mozambiko išsivadavimo frontas (FRELIMO; vadovas E. Mondlane, nužudytas 1969, 1970 vadovu tapo S. M. Machelis). 1963 kai kurie Mozambiko išsivadavimo fronto veikėjai įkūrė Jungtinį Afrikos liaudies frontą (FUNIPAMO). Abi šios organizacijos siekė nepriklausomos Mozambiko valstybės. 1965 organizacijos, opozicinės Mozambiko išsivadavimo frontui, ir FUNIPAMO įkūrė Mozambiko revoliucinį komitetą. 1964 FRELIMO pradėjo sukilimą prieš kolonijinę valdžią. Sukilėlius palaikė Alžyras, Tanzanija, Zambija ir kitos vadinamosios socialistinės orientacijos valstybės. Portugalijos valdžia sukilimą malšino ginkluota jėga. Tai sukėlė masinę gyventojų emigraciją į Tanzaniją ir Zambiją. FRELIMO įkūrė karines bazes gretimose valstybėse, iš kurių organizavo išpuolius prieš portugalų valdžią. 1966 Afrikos vienybės organizacija FRELIMO pripažino vienintele šalies gyventojų atstove, o Jungtinės Tautos pasmerkė Portugalijos veiksmus Afrikoje. 1974 FRELIMO jau kontroliavo apie 1/3 šalies teritorijos (daugiausia šiaurinius ir centrinius rajonus), kurioje gyveno daugiau kaip 1 mln. žmonių. 1974 04 25 Portugalijoje žlugus diktatūrai, naujoji Portugalijos vyriausybė ėmėsi reguliuoti politinius santykius su Mozambiku. 1974 09 08 su FRELIMO buvo sudarytos paliaubos. 1974 09 20 sudaryta pereinamojo laikotarpio Mozambiko vyriausybė (vadovas J. A. Chissano iš FRELIMO). Kolonistų organizuotas sukilimas FRELIMO ir Portugalijos kariuomenės buvo numalšintas.
Naujausieji laikai
1975 06 25 paskelbta Mozambiko nepriklausomybė. Pirmuoju valstybės prezidentu ir vyriausybės vadovu tapo S. M. Machelis (paskirtas FRELIMO vadovybės), kuris pritarė socialistinės visuomenės kūrimui. Valstybė nacionalizavo dalį įmonių, bankus, transportą, įvedė gamtos išteklių kontrolę, sukolektyvino žemės ūkį. Dauguma portugalų kolonistų emigravo. Visa tai neigiamai atsiliepė šalies ūkiui. Mozambiko valdžia palaikė partizaninį judėjimą Rodezijoje ir Afrikiečių nacionalinį kongresą Pietų Afrikos Respublikoje. Atsakydamos į tai Rodezija (dabartinė Zimbabvė) ir Pietų Afrikos Respublika rengė karinius išpuolius į Mozambiko teritoriją. 1977 FRELIMO buvo pertvarkytas į partiją, kuri vadovaujasi marksizmo-leninizmo principais. 1978 konstuticijos pataisos įtvirtino FRELIMO vadovaujamą vaidmenį visuomenėje ir pavertė jį vienintele legalia partija. Mozambikas užmezgė politinius, ekonominius, karinius ryšius su sovietinio bloko (ir SSRS; 1977 pasirašyta draugystės ir bendradarbiavimo sutartis) ir Afrikos socialistinės orientacijos valstybėmis.
FRELIMO politika (ypač vidaus) sukėlė ekonominių sunkumų ir dalies šalies gyventojų nepasitenkinimą. Šalyje pradėjo kurtis ginkluotos opozicinės partijos. 1977 prasidėjo Mozambiko nacionalinio pasipriešinimo (RENAMO, įkurtas 1976) vadovaujamas partizaninis karas, kurį palaikė Rodezijos ir Pietų Afrikos Respublikos valdžia. 1981 RENAMO ir vyriausybės kariuomenės ginkluoti susirėmimai virto pilietiniu karu. 1984 Mozambikas su Pietų Afrikos Respublika pasirašė susitarimą dėl opozicinių grupuočių nerėmimo ir draugiškų santykių (bet Pietų Afrikos Respublika iki 1990 rėmė RENAMO). 1986, žuvus prezidentui S. M. Macheliui, prezidentu tapo J. A. Chissano. Pilietinis karas, sausra ir kitos stichinės nelaimės, kvalifikuotų europiečių specialistų išvykimas ir socialistinė ūkio sistema 9 dešimtmetyje sukėlė šalyje ekonominę krizę, kuri privertė didelę dalį gyventojų bėgti į gretimas šalis (daugiau kaip 1,5 mln. Mozambiko gyventojų pabėgo į Malavį, Zimbabvę ir Pietų Afrikos Respubliką). Šalyje prasidėjo badas. Padėtį dar labiau paaštrino nutrūkusi parama iš sovietinio bloko valstybių (1990–91 žlugo komunistinė sistema Europoje); tai paskatino abi konfrontuojančias puses pradėti taikos derybas. 1992 pasirašyta taikos sutartis baigė pilietinį karą (per karą žuvo 1 mln. žmonių). Sutartyje buvo numatyta demobilizuoti abiejų pusių ginkluotas formuotes ir sukurti naują kariuomenę, surengti demokratinius rinkimus, kuriuos stebėtų Jungtinių Tautų atstovai (dar 1990 šalies konstitucijoje buvo padaryti pakeitimai, kurie įtvirtino daugiapartinę sistemą, privačią nuosavybę, verslo laisvę). Padedant Jungtinių Tautų Taikos palaikymo pajėgoms ir tarptautinėms organizacijoms vykdoma per vidaus karą šalį palikusių žmonių repatriacija ir sugrįžusių pabėgėlių apgyvendinimo programa. 1994 šalyje įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai, kuriuos laimėjo FRELIMO (gavo 129 iš 250 parlamento mandatų; RENAMO gavo 112 mandatų); prezidentu išrinktas J. A. Chissano (1999 perrinktas). 2000 ir 2001 šalis nukentėjo nuo potvynių ir liūčių; daugiau kaip 1 mln. žmonių liko be pastogės.
2004, 2009, 2014 ir 2019 parlamento rinkimus laimėjo FRELIMO (atitinkamai 63,74 %, 74,66 %, 55,93 %, 71,28 %; RENAMO – antras). 2005–15 prezidentas buvo FRELIMO pirmininkas Armando Guebuza, nuo 2015 01 šias pareigas eina kitas šios partijos atstovas Filipe Nyusi (2019 perrinktas). 2013–19 RENAMO karinės grupuotės organizavo partizaninį karą šalies vidurio ir šiaurės regionuose (2019 08 pasirašytas taikos susitarimas). Nuo 2013 šiaurinėje Cabo Delgado provincijoje vyksta radikaliųjų islamistų, siekiančių įkurti Islamo valstybę, ir vyriausybės pajėgų kovos. Šalies ekonominė padėtis lieka sunki.
Mozambikas priklauso Jungtinėms Tautoms (1975), Afrikos Sąjungai (1975), Islamo bendradarbiavimo organizacijai (1994). Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1994.
Mozambiko konstitucinė santvarka
Mozambiko partijos ir profsąjungos