Mõzė, Senojo Testamento pranašas, išvadavęs izraelitus iš Egipto vergovės ir atvedęs juos prie Kanaano žemės. Aarono brolis. Galėjo gyventi 13–12 a. prieš Kristų. Pranašu jį laiko krikščionybė, judaizmas, islamas. Mozę dar galima laikyti Izraelio tautos formuotoju, pranašų pranašu, įkvėpusiu vėlesnes Dievo žmonių kartas pranašauti. Izraelio tautai Mozė įteikė Torą ir Dešimt Dievo įsakymų. Įst 34, 5 Mozė vaizduojamas kaip mirtingas žmogus, ne tik doras, bet ir nuodėmingas; Mozė buvo nubaustas Dievo, kurį pats mokė Izraelį garbinti. Mozė gimė Egipte izraelitų persekiojimo laikotarpiu. Faraonas buvo įsakęs išžudyti visus izraelitų vaikus (Iš 1, 8). Motina Jochebedė 3 mėnesius slėpė vaiką, kol įdėjusi jį į pintinę paslėpė tarp Nilo nendrių. Čia jį surado faraono duktė ir įvaikino.
Mozė (Michelangelo Mozė, marmuras, 1515, Surakinto šv. Petro bažnyčia Romoje)
Mozė buvo auklėjamas kaip egiptietis, bet nepamiršo savo tikrosios kilmės ir kartą pasipiktinęs žiauriu prižiūrėtojo elgesiu su izraelitais, užmušė jį. Mozei teko bėgti iš Egipto į Midianą, ten piemenavo ir vedė globėjo dukterį Ciporą. Dykumoje Horebo kalne Mozė išvydo liepsnojantį, bet nesudegantį krūmą. Iš krūmo prabilęs Dievas įsakė jam grįžti į Egiptą ir išlaisvinti savo tautą. Bandymas išvesti tautą iš Egipto buvo nesėkmingas ir Mozei antrą kartą apsireiškė Dievas (Iš 6, 2–3). Faraonui atsisakius išlaisvinti izraelitus, Dievas pasiuntė Egiptui dešimt nelaimių (kraujas, varlės, uodai, musių spiečius, maras, skauduliai, kruša, skėriai, tamsa, pirmagimių mirtis) ir faraonas buvo nugalėtas (Iš 7). Mozė vedė izraelitus iš Egipto; dieną lydimi Dievo angelo jie keliavo debesies stulpe, o naktį – ugnies stulpe. Faraonas juos atsivijo iki Raudonosios jūros. Mozei mostelėjus lazda, jūros vandenys stebuklingai persiskyrė ir izraelitai ją perėjo, o faraono kariuomenė nuskendo (Iš 14).
Po 3 mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną, ant kurio Dievas įteikė Mozei Dešimt įsakymų, surašytų ant akmens plokščių; tai buvo Dievo ir Izraelio Sandora (Iš 24, 8). Kalno papėdėje izraelitai jau buvo pradėję garbinti Aukso veršį, todėl Mozė supykęs plokštes sudaužė (Iš 32). Dievas tautai dar kartą įteikė plokštes ir pamokė, kaip statyti padangtę Dievui garbinti.
Keliauti darėsi vis sunkiau ir nepatenkinti izraelitai ėmė grasinti Mozei, kad šis vestų juos atgal į Egiptą (Iš 5, 21; 14, 11–12). Į Kanaano žemę buvo pasiųsta 12 žvalgų, iš jų 10 sugrįžę pranešė, kad šios žemės užimti neįmanoma. Kiti du (Jošuė ir Kalebas) tikino, kad jei žmonės patikėtų Dievu, žemę nebūtų sunku iškovoti. Patikėjusieji tais 10 žvalgų sukilo prieš Mozę, todėl buvo pasmerkti iki mirties klajoti po dykumą (Sk 13–14).
Po 40 metų klajonių dykumoje izraelitai pasiekė Kanaaną. Mozė perdavė vadovavimą Jozuei, kuris ir įvedė Izraelį į Pažadėtąją žemę (Įst 1, 8; 31, 3; 14, 23). Ją Mozė išvydo tik nuo Nebo kalno, nes ten jam nebuvo leista įžengti už ankstesnes nuodėmes. Mozė mirė Moabo krašte būdamas 120 metų (Įst 1, 37; 3, 26). Nežinoma, kur yra jo kapas (Įst 34), manoma, kad nekiltų pagundos jį garbinti kaip Dievą.
Helenistiniu laikotarpiu Mozei bandyta suteikti sen. gr. herojaus bruožų. Pasak žydų istoriko Eupolemo (4 a. prieš Kristų), Mozė išrado raštą, kurį vėliau pasiskolino finikiečiai, o iš jų – graikai. Žydų istorikas Artapanas iš Aleksandrijos (2 a. prieš Kristų) tvirtino, kad Mozė buvo Orfėjo mokytojas, pirmasis filosofas, išradęs raštą. Pirmasis Biblijos egzegetas Aristobulas (2 a. prieš Kristų) teigė, kad Homeras ir Hesiodas kūriniuose panaudojo daug Penkiaknygės medžiagos. Anot Filono Aleksandriečio, daugybė senovės graikų filosofinių mokymų aptinkama Penkiaknygėje.
Rabinistinėje tradicijoje Mozė vadinamas Mūsų Mokytoju (Mošė Rabeinu), mokančiu Toros paslapčių, tikima, kad jam buvo įteikta ne tik rašytinė, bet ir sakytinė Tora (Talmudas); bet kokia nauja Toros interpretacija iš tiesų jau buvo įteikta Mozei per Apreiškimą ant Sinajaus kalno.
NT Mozė iš visų ST personažų minimas dažniausiai, nes yra nemažai Mozės ir Jėzaus darbų paralelių (Mt 8, 4; 17, 1–8; Mk 7, 10; 9, 2–8). NT rašoma, kad apaštalai Jėzaus Atsimainymo metu šalia jo matę Mozę ir Eliją. Jie kalbėjosi su Jėzumi apie artėjančią jo mirtį. Pasak krikščionybės, Mozė yra Jėzaus pirmtakas, išpranašavęs Išganytojo pasirodymą. Hbr 11, 23–29 apie Mozę kalbama kaip apie gilaus tikėjimo pavyzdį. Pasak Bažnyčios tėvų mokymo, Išėjimo knygos įvykiai atspindi Jėzaus gyvenimo įvykius.
Korane Mozės (Musos) asmeniui ir darbams t. p. skiriama nemažai dėmesio, nors jo gyvenimo ir darbų detalės kitokios nei bibliniame pasakojime.
Dailėje Mozė su Dovydu ir Samsonu yra vienas populiariausių ST personažų. Ankstyviausi jo vaizdavimai yra 3 a. freskos iš Dūra Europo sinagogos (Sirija). Ankstyvajame krikščionybės mene Mozė vaizduojamas kaip jaunas bebarzdis vaikinas, rankoje laikantis lazdą. Vėliau jį imta vaizduoti kaip griežtą patriarchą, laikantį akmens plokštes su Dešimčia Dievo įsakymų. Dažniausiai vaizduojamas su ragais dėl vidurinių amžiais Vulgatoje vietoj žodžio spinduliai klaidingai išversto žodžio ragai (hebrajų kalba karan; Iš 34, 35).
Ankstyviausias literatūros kūrinys apie Mozę – Ezekielio Tragiko drama Išėjimas (Eksagoge 2 a. prieš Kristų). Viduriniais amžiais Mozė daugiausia vaizduotas katalikų autorių kūriniuose. Vėliau apie Mozę literatūros kūrinių parašė F. Schilleris, F. R. de Chateaubriand’as, R. M. Rilke, I. Franko. Žymiausias muzikos kūrinys – G. F. Händelio oratorija Izraelis Egipte (Israel in Egypt 1793), populiariausias afroamerikiečių spiričiuelas – Eik, Moze.
2182