Mstislaviškiai

Mstislavškiai, Mstislavskiai, 16 a.–17 a. pirmos pusės Rusijos kunigaikščių ir bojarinų giminė. Gediminaičiai. Giminės pradininku laikomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Mykolas (rusų istoriografijoje Michailas, mirė apie 1536) iš Zaslavskių, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jaunučio palikuonių, giminės. Jis 1499 vedė Julijoną, vieną paskutinio Lengvenaičių giminės nario Jono dukterų, iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro kaip jos kraitį ir paveldą gavo dalį Mstislavlio kunigaikštystės ir teisę vadintis Mstislaviškiu. Lietuvių istorinėje literatūroje pasitaikantys teiginiai, kildinantys Mstislaviškius iš kunigaikščio Lengvenio, neatitinka tiesos (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galiojo patrilinijinė giminystė). Mykolas per 16 a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karus 2 kartus buvo perbėgęs į priešo pusę ir abu kartus (paskutinį – 1514) grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Turėjo 2 sūnus: Vasilijus mirė jaunas, o Teodoras (rusų istoriografijoje Fiodoras, mirė 1540) 1526 pabėgo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Rusiją, ten tapo tarnybiniu kunigaikščiu (gavo žemės valdų už tarnybą carui). Vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III giminaitę Anastaziją. Teodoro sūnus Ivanas (mirė 1586) tapo bojarinu (nuo 1548 ar 1549), Išrinktosios tarybos nariu. Nominalus Rusijos kariuomenės 1552 žygio į Kazanę ir 1559–60 žygio į Livoniją vadas. 1565 įvedus opričniną su kunigaikščiu I. Belskiu vadovavo zemščinai. Mirus carui Ivanui IV Rūsčiajam nuo 1584 regentų tarybos narys, bet 1585 pralaimėjo kovą dėl valdžios Borisui Godunovui, buvo priverstas tapti vienuoliu ir ištremtas į Kirilo Belozerskiečio vienuolyną; jame ir mirė. Ivano sūnus Fiodoras (mirė 1622 02 22) – paskutinis giminės narys – buvo bojarinas (nuo 1576) ir stambus to meto Rusijos žemvaldys pasaulietis (1613 valdė apie 55 000 ha žemės). 1598 vienas pretendentų į caro sostą. Per Boriso Godunovo kovą su Dmitrijumi Apsišaukėliu I vyriausybės kariuomenės vadas. 1606–07 vienas I. Bolotnikovo sukilimo malšintojų. 1610 vadovavo vadinamajai Septynių bojarinų vyriausybei, su kitais parengė ir pasirašė 1610 08 27 sutartį dėl Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos sūnaus karalaičio Vladislovo išrinkimo Rusijos caru. Politinę įtaką išlaikė iki mirties.

1412