mudžtahdas (arab. mujtāhid, dgs. mujtāhidūn < idjtahada – uolumas, pastangos), islame – teologas, turintis teisę savarankiškai spręsti fikho (musulmoniškos teisės) klausimus. Pagal tradiciją, mudžtahidais laikomi visi pranašo Mahometo bendražygiai ir jų artimiausi sekėjai, perdavę islamo religinės teisės žinias, jų sprendimai pripažįstami teisingaisiais; t. p. – pirmųjų islamo amžių religinės teisės žinovai, kurie turėjo įtakos šariato disciplinų klostymuisi. Nuo 8 a. antros pusės mudžtahidais pradėta vadinti islamo teologijos ir teisės mokyklų (mazhabų) įkūrėjus, jų mokymo sekėjus ir metodų puoselėtojus. Mudžtahidai yra 3 rangų. Pirmojo aiškina tik šariatą, priimdamas sprendimą remiasi paties pasirinktu teisės šaltiniu. Antrojo rango mudžtahidas turi teisę aiškinti bet kokius klausimus, bet sprendimus daro tik remdamasis tais šaltiniais, kurie buvo nustatyti mazhabo, kuriam jis priklauso, įkūrėjo, ir turi vadovautis įkūrėjo nustatytais aiškinimo principais. Trečiojo rango mudžtahidas turi teisę spręsti nenagrinėtus klausimus, gali remtis vien tik savo autoritetu, bet savarankišką sprendimą gali priimti tik vadovaudamasis tokiais pat argumentavimo principais ir metodais, kuriais naudojosi mazhabo, kuriam jis priklauso, pirmųjų dviejų (arba tik antrojo) rangų mudžtahidai. Turi teisę analizuoti temas, neminimas Korane ir sunoje. Tai atlieka idžtihado metodu (įvertina pasirinktą teisės šaltinį, kaip jame klasifikuojami argumentai, kokie taikomi metodai, kokie klausimai buvo kelti, ir išveda įvairias sprendimų formules). Pretenduojantis tapti trečiojo rango mudžtahidu asmuo turi būti išstudijavęs visą islamo teologinės teisės kompleksą ir jo aiškinimo variantus mazhabuose bei įrodyti savo pranašumą prieš kitus mudžtahidus privačiuose ir viešuose disputuose. Privalo tobulai mokėti arabų kalbą, mintinai mokėti Koraną, suną, jos komentarus ir chadisus (iki 3000). Mudžtahidų veiklos pagrindiniai centrai buvo al Basra, Beirutas, Damaskas, Kufa, Medina, Meka.
Sunitų ortodoksinių teologijos ir teisės mokyklų šalininkai (chanifitai, chanbalitai, malikitai ir šafiitai) laikosi nuomonės, kad islamo teisės pagrindinių normų formulavimas (todėl ir pirmojo bei antrojo rangų mudžtahidų veikla) baigtas 10 amžiuje. Paskutiniais aukščiausiojo rango mudžtahidais jie pripažįsta šių mokyklų įkūrėjus. 20 a.–21 a. pradžioje sunitai trečiojo rango mudžtahidais kartais pripažįsta itin nusipelniusius muftijus, dvasinių universitetų, organizacijų ar bendruomenių vadovus. Šiitai imamitai mudžtahidu laiko asmenį, kuris vadovauja bendruomenei nuo tada, kai, kaip tikima, 9 a. pabaigoje Alachas paslėpė paskutinįjį imamą (iš 12 jų pripažįstamų kalifo Alijaus įpėdinių), kuris turi sugrįžti ir įvykdyti teisingumą. Imamitai laikosi nuostatos, kad islamo teisės normų formulavimas nebaigtas ir kad paslėptasis imamas toliau vadovauja bendruomenei per savo išrinktuosius, t. y. mudžtahidus. Jie neturi rangų, socialinė padėtis ir religinis autoritetas priklauso nuo žinių. Garbingiausias titulas – ajatola, didysis ajatola (ajatola al uzma), daugiausia paplitęs Irane.