mùgė, prekýmetis, periodiškai (vieną ar keletą kartų per metus) tam tikroje vietoje vykstanti prekyba, dažniausiai trunkanti ilgiau kaip vieną dieną.
Mugėse pardavinėjamos tam tikros rūšies prekės, pristatomi naujų prekių pavyzdžiai (parodos), užmezgami prekių gamintojų, pardavėjų ir pirkėjų ryšiai, sudaromos komercinės sutartys, lankytojams organizuojamos įvairios pramogos.
Pagal prekybos objektus skiriamos universaliosios ir specializuotosios, pagal dalyvius – pasaulinės, tarptautinės, nacionalinės, regioninės ir vietinės mugės.
Istorija
Pirmosios mugės atsirado Europoje 12 a., augant miestams ir plėtojantis amatams. Mugės dažniausiai vyko religinių ar liaudies švenčių proga ir iš pradžių buvo panašios į paprastus mažmeninės prekybos turgus. Italijos mugės garsėjo brangiais audiniais ir Rytų kraštų prekėmis, Prancūzijos ir Pietų Vokietijos – vynais, Anglijos – vilna, gelumbe, metalais, anglimis, Danijos – silkėmis, Švedijos – geležimi ir variu. Iš tarptautinių mugių Europoje didžiausios buvo Šampanės srities (12–13 a.), Leipcigo (nuo 12 a.), Briugės (14–15 a.), Liono (15–16 a.), Antverpeno (16 a.).
Kapitalizmo laikotarpiu mugių pobūdis pasikeitė, jose įsivyravo didmeninė prekyba sudarant sutartis pagal prekių pavyzdžius ir standartus. Atsirado specializuotos knygų mugės, pramonės ir žemės ūkio produkcijos, automobilių, kompiuterinės technikos, baldų, buities ir laisvalaikio prekių, liaudies dirbinių, meno kūrinių ir kitos mugės. 21 a. didžiausios pasaulio mugės: Hannoverio (informacinių ir ryšių technologijų, pramoninių prekių), Frankfurto prie Maino (automobilių, knygų, plataus vartojimo prekių), Berlyno (elektronikos prekių, maisto produktų, lėktuvų, turizmo prekių), Düsseldorfo (pramonės įrangos, medicinos, sveikatos priežiūros, laisvalaikio prekių), Paryžiaus (automobilių, lėktuvų, žemės ūkio produktų), Bogotos (buities prekių, žemės ūkio produktų, knygų, automobilių), Kairo (Kairo knygų mugė).
Vilniaus knygų mugėje
Mugės Lietuvoje
Lietuvoje jau viduramžiais vyko mugės, kuriose tolimų kraštų pirkliai savo prekes keitė į medų, vašką, kailius, gintarą. Mugių labai padaugėjo 16 a. antroje pusėje–17 a. pradžioje. 18 a. muges rengti galėjo 83, 19 a. antroje pusėje – 172 Lietuvos gyvenvietės. 19–20 a. vyravo nedidelės specializuotos vietinės mugės, kuriose vietos ir aplinkiniai gyventojai pardavinėjo žemės ūkio produktus, gyvulius ir buities reikmenis. Mugių dienos dažniausiai sutapo su religinėmis šventėmis. Didžiausia Šventojo Jurgio universali mugė vykdavo Vilniuje 04 23–05 15 (kartais ir iki 05 23). Be vietos žemdirbių, amatininkų ir fabrikų gaminių, joje prekiauta Kaukazo audiniais, Jaroslavlio drobėmis, Vologdos nėriniais ir Saratovo nėriniais. Rygos, Varšuvos, Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų miestų pirkliai atveždavo galanterijos prekių, fajanso ir porceliano indų, aukso ir sidabro gaminių.
Kaziuko mugė
Garsios buvo ir Petrinių mugės: Vilniuje – audinių (06 29), Varniuose – arklių, kurių pirkti atvažiuodavo pirkliai iš Vilniaus, Rygos. Didelės mugės vyko Plungėje, Luokėje, Kelmėje, Eišiškėse, Žagarėje, Skaudvilėje, Žemaičių Kalvarijoje. Į Lietuvos muges atvykdavo pirkliai iš Rusijos gubernijų, Vokietijos, Didžiosios Britanijos. 1861 Kauno gubernijoje įvyko 59, 1891 – 237 mugės, 1864 Vilniaus gubernijoje – 61, 1894 – 243. Vilniuje 19 a. per metus vyko 5–8 mugės.
1918–1940 mugės vyko 218 Lietuvos vietovių. SSRS okupacijos metais kasmet vyko specializuotos didmeninės pramoninių prekių mugės, t. p. mažmeninės – mokyklinių prekių, liaudies dirbinių (amatų dienos). Nuo 1965 Lietuvos atstovai dalyvavo ir tarptautinėse mugėse.
21 a. didžiausios Lietuvos mugės: Kaziuko mugė (vyksta kasmet kovo pradžioje), Vilniaus knygų mugė (vasario mėnesį), Kalėdų mugės įvairiuose šalies miestuose, Jūros šventės mugė Klaipėdoje (liepos mėnesį).