mutas, mokestis, kuriuo apmokestinamos importuojamos ir eksportuojamos prekės. Nustatomas pagal muitų tarifą (susistemintas bendrųjų muitų normų rinkinys).
Muitų rūšys
Pagal kilmę skiriami autonominiai (nustatomi vienos valstybės) ir konvenciniai muitai (sutartiniai), pagal prekių kryptį – importo (taikomi prekėms, patenkančioms ir liekančioms šalies vidaus rinkoje), eksporto (taikomi iš šalies išvežamoms prekėms; labai reti) ir tranzito (nustatomi tranzitu per šalį vežamoms prekėms), pagal tikslą – fiskaliniai muitai ir apsauginiai muitai (protekciniai), pagal taikymą – bendrieji (arba įprastiniai; vienodai taikomi prekėms neatsižvelgiant į kilmės šalį) ir diferenciniai muitai (specialieji), pagal apmuitinimo pagrindą – specifiniai (apskaičiuojami pagal įvežamų prekių svorį, kiekį) ir vertybiniai muitai (advalioriniai), pagal apmuitinimo laiką – nuolatiniai (neribotam laikotarpiui) ir laikinieji (skirti garantuoti kurios nors šalies gamintojams tam tikru laikotarpiu norimą kainą) ir kita.
Muitai Europos Sąjungoje
Europos Sąjungos muitų teritorijoje skiriami bendrieji, diferenciniai, antidempingo, išlyginamieji muitai (kompensaciniai) ir apsauginiai muitai.
Bendrieji muitai taikomi siekiant sureguliuoti Europos Sąjungos užsienio prekybą ir gauti pajamų į Europos Sąjungos biudžetą. Jie nustatomi be jokių specialiųjų sąlygų, išskyrus atvejus, kai bendrajame muitų tarife nurodyta, kad būtina pateikti tam tikrus dokumentus. Diferenciniai muitai taikomi kaip atsakomoji priemonė diskriminaciniams kitų valstybių ar jų grupių veiksmams Europos Sąjungos atžvilgiu. Antidempingo muitai taikomi į Europos Sąjungos muitų teritoriją importuojamoms prekėms, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valstybės rinkoje ir dėl to atsiranda materialinė žala Europos Sąjungos vietinei pramonei.
Išlyginamieji muitai nustatomi į Europos Sąjungos muitų teritoriją importuojamoms prekėms, kurių gamybai ar eksportui tiesiogiai ar netiesiogiai buvo skiriama užsienio valstybės subsidija, jei jas importuojant gali būti padaryta žala Europos Sąjungos interesams. Šie muitai neturi būti didesni už nustatytas subsidijas. Apsauginiai muitai taikomi, kai dėl į Europos Sąjungos muitų teritoriją importuojamų prekių vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją. Šie muitai taikomi retai. Importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms vienu metu gali būti taikomi kelių rūšių muitai.
Pagal apskaičiavimo metodą muitai yra specifiniai, vertybiniai, kombinuotieji ir alternatyvieji. Specifiniais muitais apmokestinama dauguma ne Europos Sąjungos šalių žemės ūkio prekių. Dažniausiai apmokestinamas prekės svoris, dauguma muitų nustatoma kasmet, kai kurie (pvz., grūdams ir ryžiams) – kas dvi savaites. Vertybiniais muitais apmokestinamos kai kurios ne iš Europos Sąjungos šalių importuojamos prekės. Apmokestinama prekės arba siuntos vertė, muitai nustatomi kasmet. Kombinuotieji muitai – specifinių ir vertybinių muitų suma. Alternatyvieji muitai – vertybinių ir specifinių muitų derinys.
Importo muitų normos nustatomos atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios į Europos Sąjungos muitų teritoriją importuojamos prekės. Importo muitų norma gali būti autonominė, konvencinė ir preferencinė.
Autonominė muitų norma taikoma, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Europos Sąjunga nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statusą, nėra kito prekybos režimo arba kai neįrodyta prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muitų normą. Konvencinė muitų norma įvedama, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Europos Sąjunga yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą, pvz., Pasaulio prekybos organizacijos šalių. Preferencinė muitų norma taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Europos Sąjunga yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvosios prekybos režimą, arba taiko bendrąją preferencijos sistemą.
Istorija
Jau senovės Egipte ir Rytų šalyse renkami mokesčiai valstybės finansiniams poreikiams tenkinti ilgainiui virto mokesčiais, kuriais siekta apsaugoti šalies vidaus rinką ar padidinti biudžeto pajamas. Dauguma muitų atsirado feodalizmo laikotarpiu kaip mokestis už naudojimąsi uostais ir kitomis prekybos vietomis. Muitus mokėjo visi asmenys, priklausę pirklių gildijoms. Viduriniais amžiais muitai vadinti rinkliava, kurią rinkdavo valstybė, miestai ir feodalai už naudojimąsi keliais, tiltais, uostais. Muitai buvo siejami su prekių judėjimu per valstybės sieną, apskrities, miesto ribas.
Pagal apskaičiavimo būdą muitai buvo renkami nuo vežimo, valties ar nuo prekių laikymo vietos. Pagal mokėjimo būdą muitai skirstyti į mokamus natūra, pinigais ir be tiesioginio įnašo į muitinės kasą. Mokant muitus natūra reikėjo atiduoti dešimtadalį visų prekių. Kai kuriose šalyse (pvz., Rusijoje) reikalauta, kad muitai būtų mokami tik monetomis ir pagal nominaliąją vertę. Taip siekta pritraukti į valstybę metalinius užsienio piniginius vienetus, t. p. neleisti valstybėje buvusių monetų išvežti į užsienį. Mokant muitus be tiesioginio įnašo į muitinės kasą buvo nustatomos prekių savininkui ir muitinei tam tikros einamosios sąskaitos. Pirklys įnešdavo į muitinės kasą sutartą užstatą ir atidarydavo savo reikmėms kreditą nustatytai sumai. Pagal muitinės apskaitos žurnalus nuo jo sąskaitos buvo nurašomos muitų sumos. Šis muitų mokėjimo būdas vyravo Anglijoje ir Vokietijoje.
Muitai buvo skirstomi į vidinius ir išorinius. Visi vidiniai muitai buvo nedideli. Viduriniais amžiais Rusijoje buvo apie 20 rūšių vidinių muitų. Vidiniai muitai buvo ir tarp valstybių, priklausiusių tam tikroms sąjungoms, bendrijoms, pvz., tarp vokiškųjų valstybių iki jų susivienijimo į Vokietijos muitų sąjungą. Keičiantis valstybių finansų sistemai vidiniai muitai išnyko, liko tik išoriniai. Pvz., Rusijoje vidiniai muitai panaikinti 1753 reikalaujant pirklių luomui, Prancūzijoje – 1792. Galutinai vidiniai muitai išnyko 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, juos pakeitė įvairūs mokesčiai.
Išoriniai muitai buvo skirstomi į išvežamuosius, tranzitinius ir įvežamuosius. Išvežamieji muitai (mokėti už išvežamas iš valstybės prekes) Europoje paplito 15–17 a. pabaigoje. Jais siekta didinti valstybės iždo pajamas. 19 a. pabaigoje jie neteko reikšmės, nes sustiprėjusios valstybių konkurencijos dėl rinkų sąlygomis trukdė eksportui ir nacionalinei pramonei. Buvo imami tik siekiant riboti šalies pramonei reikalingų žaliavų išvežimą, kontroliuoti eksportą arba turint tam tikrų žaliavų ar gaminio pasaulinį monopolį. Tranzitiniai muitai (mokėti už prekes, vežamas iš vienos valstybės į kitą per trečios valstybės teritoriją) Europoje buvo populiarūs 16–18 amžiuje. 20 a. paplitus geležinkeliams tranzitiniai muitai neteko reikšmės. Reikšmingiausi liko įvežamieji muitai, mokami už įvežamas į valstybę prekes.
Nuo 20 a. kiekviena valstybė savo įstatymais buvo nustačiusi muitų rinkimo tvarką. Muitų pagrindinę dalį sudarė mokesčiai už įvežamas ir išvežamas prekes. Vėliau valstybės vienijosi į įvairias muitų sąjungas, ekonomines bendrijas ir ėmė vykdyti bendrą muitų politiką kitų valstybių atžvilgiu.
Muitai Lietuvoje
Lietuvoje muitai yra vieni seniausių mokesčių. Susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ėmė sparčiai plėtotis prekyba su Vakarų ir Rytų Europos šalimis. 15 a. viduryje–16 a. viduryje formavosi muitų sistema, rinkimo būdai ir tarifai. Muitai buvo imami už įvežamas ir išvežamas prekes. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mokėti specifiniai ir vertybiniai muitai (pvz., 1548 už įvežamą vaško pūdą – 2 grašiai, už 10 įvežamų jaučio odų – 11 grašių). Muitus rinko muitinėse didžiojo kunigaikščio valdininkai – muitininkai ar privatūs asmenys – nuomotojai. 19 a. pradžioje Lietuvoje įsigalioję Rusijos imperijos muitai daugiausia buvo protekciniai.
1919 prie sienos su Vokietija pradėjo veikti pirmosios septynios muitinės, kurios rinko Prekybos ir pramonės ministerijos nustatytus muitus. Šie muitai sudarė apie 20 % biudžeto pajamų. Iki 20 a. 4 dešimtmečio ekonominės krizės muitinės pajamos kasmet didėjo: 1925 jos siekė apie 51 mln., 1928 – apie 59 mln. litų. Daugiausia muitų surinkta 1931 – daugiau kaip 73 mln. litų. Didžiausią dalį muitinės pajamų sudarė muitai už įvežamas prekes. 1919 nustatyti muitai buvo vertybiniai ir sudarė 5–25 % įvežamų prekių kainos. Supaprastinti specifiniai muitai pradėti taikyti 1924.
Muitai buvo didinami, pvz., 1923–40 įvežamieji druskos ir cukraus muitai padidėjo 7,5–8, geležies ir plieno dirbinių – 5–7,5, avalynės – 5–10 kartų. 1923–1929 įvežamųjų muitų įplaukų dalis padidėjo iki 19 %, 1930–36 – iki 31 % importo vertės. 1924–26 galiojo ir žemės ūkio protekciniai muitai, pvz., už vieną kilogramą grūdų – 0,2 lito, už arklį – 120–250 litų, už galviją – 40 litų. 1939 įvežamieji muitai sudarė 70 % rugių, 170 % kviečių ir bulvių, 110 % sviesto vidutinės kainos. Pirmaisiais nepriklausomos valstybės metais buvo nustatyti ir išvežamieji muitai žemės ūkio produkcijai bei kai kuriems pramonės gaminiams. 1923 išvežamieji muitai pradėti naikinti (1922 buvo imami už 122, 1926 – už 22 pavadinimų prekes, tik eksporto kontrolės tikslais).
SSRS okupacijos metais Lietuvoje įsigaliojo valstybinis prekybos monopolis. Lietuvos muitų sistema buvo panaikinta.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1991 01 31 priėmė Laikinąjį muitų tarifų įstatymą, kuris nustatė išvežamuosius, įvežamuosius, sezoninius muitus. Pagal Muitų tarifų įstatymą (1993, keistas 1998) buvo nustatyti bendrieji, specialieji, antidempingo, kompensaciniai ir protekciniai (apsaugos) muitai. Šis įstatymas nustojo galioti 2004 05 01 Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir prisijungus prie Muitų sąjungos. Buvo panaikinti visi muitai tarp Europos Sąjungos valstybių, o su šalimis, kurios nepriklauso Europos Sąjungai, vykdoma bendroji Europos Sąjungos užsienio prekybos ir muitų politika.
1986