mutų poltika, valstybės mokesčių politika, reglamentuojanti užsienio prekybą. Muitų politika apima muitų teisines ir organizacines priemones, būdus, kuriais valstybė nustato importuojamų prekių apmuitinimo tvarką ir numato pareigą atlikti muitinės procedūras. Muitų politikos pagrindinės įgyvendinimo priemonės yra: priklausymas muitų sąjungoms ir laisvosios rinkos zonoms, muitų konvencijų pripažinimas, taip pat bendrų su kitomis valstybėmis muitų tarifų, mokesčių ir rinkliavų taikymas, bendros muitinės procedūros, bendra krovinių gabenimo per sieną tvarka, valstybės institucijų muitų kontrolės sistema ir kita. Pasaulinėje praktikoje muitų politiką reglamentuoja 2 savarankiški įstatymų blokai: įstatymai, nustatantys prekių ir kitų gėrybių, kurios gabenamos per šalies valstybės sieną, apmuitinimo tvarką, metodologiją, juridinių ir fizinių asmenų veiksmus ir kitus aspektus (reguliuojami klausimai dažniausiai yra tarptautinių susitarimų objektas ir gali būti reglamentuojami dvišalėmis ar daugiašalėmis sutartimis), ir įstatymai, nustatantys muitinių tarnybų veiklą, teises ir pareigas, muitinės kontrolės tvarką, organizavimą ir kitus klausimus, susijusius su šia veikla (reguliuojami klausimai yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas).
17–18 a. muitų politika atspindėjo vidurinės klasės prekybos interesus, garantavo aktyvų prekybos balansą, didelius muitus, o tai ribojo prekių importą. 17 a. pabaigoje muitų politika rėmė nacionalinį ūkį, todėl įvežamoms prekėms buvo taikomi dideli mokesčiai. 19 a.–20 a. pradžioje muitų politika naudota monopolininkų kovoje dėl prekių realizavimo rinkų, kapitalo didinimo, ekonomikos reguliavimo valstybiniu monopoliniu lygiu. 20 a. 3–4 dešimtmečiais muitų politika, esant pasaulinei perprodukcijai, atspindėjo protekcionistinį požiūrį, kai buvo padidinti muitai įvežamoms prekėms. Po II pasaulinio karo Vakarų Europos šalių muitų politika buvo nukreipta į muitų mažinimą. Taip valstybės siekė atkurti karo metu sugriautą šalių ūkį. 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmečio pradžioje valstybių muitų politika tapo labai lanksti. Socialistinių ir besivystančių valstybių atžvilgiu buvo sumažinti muitai tam tikroms prekių grupėms, atsisakyta muitų blokados (vienos ar kelių valstybių ekonominės izoliacijos priemonė bet kokios valstybės ar grupės valstybių atžvilgiu siekiant pristabdyti ar nutraukti eksportą į blokados šalį; įgyvendinama nustatant didelius apsauginius muitus), muitų diskriminacijos (tvarka, pagal kurią vienos valstybės įmonėms ar kitiems juridiniams asmenims užsienio prekybai diskriminuojančiosios valstybės teritorijoje sudaromos nepalankios sąlygos, palyginti su trečiųjų šalių įmonėms sudarytomis prekybos sąlygomis toje pačioje šalyje). Pavyzdžiui, Vokietijos muitų politika su socialistinėmis valstybėmis buvo kuriama liberalizmo sąlygomis – 1970–75 su daugeliu valstybių pasirašyti ilgalaikiai prekybos ar ekonominio bendradarbiavimo susitarimai. Tuo pačiu metu Jungtinės Amerikos Valstijos prieš SSRS vykdė diskriminuojamą muitų politiką. 1974–75 kilusi ekonominė krizė, didelė infliacija darė įtaką pasaulinei muitų politikai. Buvo taikomos protekcionistinės priemonės konkurencinėje kovoje dėl valstybių vyravimo tarptautinėje rinkoje. Pavyzdžiui, Kanadai 1974 12 apribojus mėsos produktų įvežimą iš Jungtinių Amerikos Valstijų, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms nustačius griežtą mėsos gaminių importo iš Kanados kvotą, Kanados ekonomika patyrė 100 mln. Kanados dolerių nuostolių. 21 a. dauguma valstybių įgyvendina muitų politiką, kuri yra viena iš valstybės vidaus ir užsienio politikos sudedamųjų dalių.
LIETUVOJE muitų politika pradėta įgyvendinti stojimo į Europos Sąjungą laikotarpiu. 1992 05 11 su Europos Sąjunga buvo pasirašyta Prekybos ir bendradarbiavimo sutartis. Ekonominių santykių liberalizavimui svarbi 1994 07 18 pasirašyta Lietuvos ir Europos Sąjungos Laisvosios prekybos sutartis. Lietuvos, kaip ir Europos Sąjungos, muitų politikos pagrindiniai tikslai yra remti sąžiningą prekybą, didinti Europos Sąjungos patrauklumą, kurti vietos pramonę ir prekybą, prisidėti prie naujų darbo vietų steigimo, garantuoti Europos Sąjungos piliečių ir visų sričių verslo įmonių, įskaitant importą ar eksportą, saugumą, apsaugoti bendrą rinką, siekiant išsaugoti maksimalią naudą, sukurti praktinę pajamų, muitų, pridėtinės vertės ir akcizo mokesčių rinkos sistemą, kaupti pagrindinius statistinius duomenis apie prekybą.
1986