multiplikãtoriaus prncipas, didesnis pusiausvyros BVP padidėjimas negu jį sukėlęs išlaidų padidėjimas. Tai grandininis procesas, kurį lemia kurio nors bendrųjų išlaidų autonominio elemento, pvz., investicijų ar vyriausybės išlaidų, poveikis. Padidėjusios autonominės išlaidos ne tik padidina bendrąją paklausą, vartojimą ir BVP, bet ir sukelia antrinių išlaidų didėjimo grandininę reakciją, kuri savo ruožtu vėl padidina bendrąją paklausą ir BVP – tai didina tretines išlaidas ir t. t. Multiplikatoriaus principo poveikis pasireiškia tik per tam tikrą laiką, t. y. kaip kaupiamasis, o ne momentinis poveikis, kurį apibūdina daug vienas paskui kitą einančių pokyčių (laikoma, kad pusė šio poveikio pasireiškia per pusę metų) ir tik tuo atveju, jeigu ekonomikoje yra laisvų nepanaudotų išteklių. Jei jų nėra, BVP augimas bus tik infliacinis, t. y. padidės bendrasis kainų lygis, o realusis produktas nepasikeis.
Multiplikatoriaus principą pirmą kartą panaudojo R. F. Kahnas 1931, parodydamas, kaip investicijų didėjimas veikia pirkėjų perkamosios galios ir užimtumo lygio kitimą. Apibendrintą multiplikatoriaus principą pateikė J. M. Keynesas knygoje Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija (The General Theory of Employment, Interest and Money 1936), paaiškindamas vienos gamybos srities stimuliuojantį poveikį visai gamybai plėsti ir užimtumui didinti kitose srityse, t. p. galimybę per valstybinio ir privataus sektorių išlaidų keitimą reguliuoti šalies BVP ir užimtumą. Multiplikatoriaus principo analizė veikiant laiko veiksniui ir kartojantis pirminių investicijų poveikiams leido sudaryti dinaminį multiplikatoriaus modelį, kurį nagrinėjo 20 a. ekonomistai E. D. Domaras, F. A. von Hayekas, A. H. Hansenas, H. R. F. Harrodas, F. Machlupas, J. V. Robinson, P. A. Samuelsonas. Dinaminiuose modeliuose kartu su multiplikatoriaus principu analizuojamas ir akceleratoriaus principas.
2708