multiplikãtorius (lot. multiplicator – daugintojas, daugiklis), koeficientas (daugiklis), kuris parodo vieno kintamojo dydžio pokyčių priklausomybę nuo juos sukėlusių kito kintamojo pokyčių. Jeigu kintamojo X pokytis vienu vienetu sukelia kintamojo Y pokytį k vienetų, multiplikatorius lygus k. Ekonomikos teorijoje naudojami investicijų, vyriausybės išlaidų, mokesčių, atvirosios ekonomikos autonominių paklausos elementų ir kitų rūšių multiplikatoriai, kurie kiekybiškai išreiškia multiplikatoriaus principą.
Multiplikatorius apskaičiuojamas pagal formulę: k = ∆Y / ∆AE; čia ∆Y – BVP pokytis, ∆AE – kurio nors bendrųjų išlaidų elemento, sukėlusio BVP kitimą, pokytis. AE sudaro namų ūkių vartojimo išlaidos C, verslo investicijos I, vyriausybės išlaidos G ir grynasis eksportas NX: AE = C+I+G+NX. Dažniausiai kinta jautriausias elementas – investicijos, kurių padidėjimas sukelia BVP augimą, didesnį už pačių investicijų prieaugį. Pavyzdžiui, jeigu autonominės investicijos I padidėja 1000 eurų, o visuomenės ribinis polinkis vartoti c lygus 0,8, darbuotojai gauna 1000 eurų papildomų pajamų (∆Y), tai padidina jų vartojimą: ∆C = c∆Y = 0,8 × 1000 = 800 eurų. Vartojimo prekes ir paslaugas darbuotojai perka iš gamintojų, kurių pajamos padidėja 800 eurų. Gamintojai išleidžia šias pajamas pirkdami prekių ir paslaugų už 0,8 × 800 = 640 eurų. Paklausos padidėjimo procesas kartojasi n kartų, o bendrasis BVP padidėjimas apskaičiuojamas dauginant investicijų padidėjimą iš dydžio (1 + c + c2 + c3 + … +cn). Kuo didesnis ribinis polinkis vartoti, tuo didesnė multiplikatoriaus reikšmė (k = 1 / 1–c, arba k = 1 / s, kur s – ribinis polinkis taupyti).
2708