mùmija (arab. mūmiyā – bitumas < pers. mūm – vaškas), savaime išdžiūvęs ir balzamuotas mirusiojo kūnas. Seniausios išlikusios mumijos – Chinchorro (Čilės ir Peru pasienis), datuojamos apie 5000 prieš Kristų. Mirusieji buvo mumifikuojami daugiausia senovės Egipte, čia aptinkama ir gyvūnų (kačių, paukščių, krokodilų) mumijų. Nuo 1830 buvo mumifikuojami privatūs asmenys, po 1924 kartais mumifikuojami totalitarinių ir autoritarinių valstybių politiniai veikėjai (Kim Ir Senas, V. Leninas, Mao Dzedongas, M. E. de Perón ir kiti). Savaime mumijomis virtusių kūnų randama Europoje, Azijoje, Amerikoje. Senovės Egipte mirusiuosius mumifikuodavo žyniai, mumijos laidotos karste. Mumifikavimo būdas, karsto puošnumas, mumijos laidojimo vieta priklausė nuo mirusiojo socialinės ir turtinės padėties. Mumijos laidotos su įkapėmis ir keliais vidaus organais, sudėtais į atskirus indus. Žymiausios mumijos rastos Egipto teritorijoje, garsios naujausių laikų Palermo (Italija) kapucinų vienuolyno mumijos.
Lietuvoje yra iš Egipto atvežtų mumijų (Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomos 19 a. viduryje grafo Mykolo Tiškevičiaus, 1934 M. Rudzinskaitės‑Arcimavičienės rūpesčiu atvežtos mumijos). Nuo 2011 tiriami natūrialiai mumifikavęsi palaikai, rasti Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje (tyrimams vadovauja antropologai Dario Piombino-Mascali ir Vilniaus universiteto profesorius R. Jankauskas).
L: A. C. Aufderheide The Scientific Study of Mummies Cambridge 2003.