muntjãkai (Muntiacus), elninių (Cervidae) šeimos žinduolių gentis. Apie 10 rūšių. Paplitę plačiai Pietryčių Azijoje miškingose vietovėse, kalnuose, bet yra vieni mažiausiai ištirtų Azijos žinduolių. Sunerimę loja, todėl dažniausiai dar vadinami lojančiaisiais elniais. Kūnas 45–68 cm aukščio, 15–50 kg masės, apaugęs trumpais minkštais plaukais. Gelsvai pilki su baltomis dėmėmis. Uodega trumpa. Patinai su 2–7 cm ilgio ragais, kurie yra ant panašaus ilgio plaukuotų išaugų. Patinų viršutinės iltys ilgos, išlindusios iš snukio, patelių jos mažesnės. Aktyvūs visą parą. Savo gyvenamąją teritoriją ženklina, gina nuo kitų individų. Minta žole, medžių lapais, žieve, šakelėmis. Nėštumas 6–7 mėn., veda dažniausiai 1 jauniklį. Muntjakai gerai prisitaiko gyventi voljere, dažni zoologijos soduose. Išgyvena iki 19 metų. Medžiojami mėsai ir odai.
indinio muntjako patinas
Dažnesnis indinis muntjakas (Muntiacus muntjak; kūno aukštis 49–57 cm, masė 15–35 kg). Vienas mažiausių yra mažasis muntjakas (Muntiacus putaoensis; masė 11 kg, pirmą kartą aprašytas 1999), didžiausias – didysis muntjakas (Muntiacus vuquangensis; masė 30–50 kg).
indinis muntjakas
2005
-muntjakas